recenzijos
Ray Manzarek & Roy Rogers " Ballads Before The Rain" (2008)
Šviežias albumas, be abejo atkreipęs dėmesį The Doors klavišininko pavarde ir sukėlęs lūkesčius gauti garsų dozę, kokybe prilygstančia Tiems Laikams. Ir iš tiesų albumas nukelia mintimis į senesnius laikus - bet GEROKAI senesnius - 19 a. pabaigos romantikų nuotaikas. Tačiau, be to meto auros - viskas supaprastinta "eityzų" niueidžo dvasioje. Rėžiant tiesiai - albumas stripriai nuvylė. Galima apibūdinti kaip restoraninę muziką, nors ir techniškai atliktą, be gylio ir ekstremumų, kad nesuerzintų klientų ir jų skrandžių. Ir visa tai, kai atminty dar skamba puiki tamsioji kompozicija "Riders On The Storm" su Manzarek'o įtaigiais hamondo pasažais. Būtent šis kūrinys iš Doors'ų repertuaro (kartu su "Crystal Ship") įtrauktas čia priešpaskutiniuoju numeriu. Tik į albumo pabaigą ir tampa kiek įdomiau klausyt, kolega gitaristas Roy Rogers, savo laiku grojęs su Lee Hooker, išlenda iš maždaug penkto-šešto plano (nors groja tik dviese) ir jau šiek tiek girdimas. Paskutinis kūrinys "American Pastoral" - jau daugmaž gyvas, su šiekt tiek fripp'iškais flamenco prieskoniais. Sprendžiant iš pabaigos, šiedu prasimankštinę galėjo ir sugrot, bet matyt baigėsi darbas ir išvijo iš garso studijos... o gal tiesiog seniesiems dinozaurams "prisukimo" labai neilgam teužteko.
Čia galima tik sau konstatuoti seną tiesą: niekada nepasitikėk albumais, kurių pavadinimuose yra žodis "Ballads".
Cinema Strange "Cinema Strange" (2000)
Debiutinis pankiškos gotikos (žinovai įvardina batcave/deathrock terminais) muzikuotojų albumas. Kaip galima spėti iš pavadinimo, kompanijai nesvetima teatrališkų sceninių spektaklių vizualinė estetika, kas artima visam gothic frontui. Tačiau, matyt dėl šitos priežasties grupę reiktų klausyt [matyt] gyvai, ką patvirtina ir lietuvaičių apžvalgininkai, aprašydami grupės pasirodymą Vilniuje, 2007 m. Klausant tik garsinį turinį, jaučiamas nuobodokas-vienodokas vokalas, "žali" (suprask nesubrendę) bosas, perkusija... Keistasis Kinas galėtų būti kur kas keistesnis, matyt tai rezervuota vizualiniam live įvaizdžiui. Muzika primena ankstyvuosius The Cure, bet pastarieji emociškai įtaigesni. Antra albumo pusė kiek įdomesnė, priešpaskutinis kūrinys "Lindsay's Trachea" turi progresyviajam rokui būdingų bruožų, su įdomesne muzikine struktūra bei tekstūra. Turint galvoj kad tai debiutas - nebloga pradžia.
Velvet Underground "Loaded" (1970)
Vienareikšmiškai tai jau nebe ankstyvieji VU "pažymėti" banano kokybės ženklu.
Nors nuo debiuto praėjo tik trys metai, bet ansamblis radikaliai pasikeitęs - išėję John Cale ir Nico, nebeglobojamas ekscentriko Andy Warhol. Lou Reed matyt dar tik formuojasi kaip savarankiškas menininkas, juolab kad čia jis ir negroja pirmu smuiku - šią misiją perėmė Doug Yule - dar pilnai nepabaigus šio albumo, katapultavosi ir Reed. Muzika nuvairavo gerokai link pop, su estradiniais choreliais, kantri, rokenrolo ir glam dedamosiomis. Lengvų dainuškų properšose galima išgirsti ir šiek tiek buvusios gitarinės psichodelikos atgarsių, be to, dar albumas galėtų sudominti kaip antikvaras ir kaip istorinis legendinės grupės kolapso ženklas.
Café Drechsler "Radio Snacks" (2004)
Padarę labai neblogą įspūdį su 2002 metų debiutu, austrų kompanija Café Drechsler išleidžia šią radio užkandėlę su kiekvienam vegetarui pobjauriu viršeliu, laikydamiesi jau laiko patikrinto sėkmės recepto: 1 dalį jazz-stuff + 1 dalį dj-stuff + truputį funk + žiupsneliuką latino...
Rezultatas išties neblogas, tačiau ne išskirtinis. Gabaliukai tiktų cool vakarėliui, bet likusieji jį per daug 'užgrūzintų'. Ir atvirkščiai. Ir dar albumo pradžioj moteriškam vokale kiek per daug R&B "muilo". Tačiau gana kokybiškas įrašas nudžiugins geresnės aparatūros savininkus.
Bjork vardas jau pats savaime yra tapęs kokybės ženklu. Užtikrintai besijaučianti šiuolaikinės populiariosios / šokių muzikos vandenyse, ji išlieka savimi ir leidžiasi į nonkonformistinius eksperimentus, artimus akademinei ir new music. Po eksperimentiško Medulla, šis darbas traktuojamas kaip grįžimas prie lengviau prieinamos, ritminės muzikos. Tiesos tame yra, bet albume greta ritmiškų kūrinių esama ir labiau "laisvamaniškų" vietų ir akademinei muzikai artimų pučiamųjų orkestruočių. Taigi, čia yra visko po truputį, kas būdinga Bjork: dramatiško vokalo, "rūgštaus" byto ir kamerinių intarpų. Visa tai paskaninta tokiais priedais kaip kinų folk bei flamenko motyvai aranžuotėse, naujasis vokalo atradimas Antony Hagerty (Antony and the Johnsons) ir madingo prodiuserio Timbaland indėlis. Bet, deja, toks kiekybinis margumas užgožia albumo "poodinį" sluoksnį, pasigendama naujumo ir savitumo, klausantis gali apimti nuobodulio jausmas. Šis darbas mažai ką prideda prie šios neeilinės menininkės diskografijos ir neprilygsta tokiems hailait'ams kaip Debut, Homogenic ir Vespertine. Turint galvoje itin aukštus pačios Bjork standartus, "Volta" galima būtų vertinti ir 3,5/5.
Pirmas Gong albumas be Daevid Allen, prodiusuotas "pinko" Nick Mason. Iškart pajaučiamas skirtumas: "Shamal" jau galima pavadinti "normalia" muzika...
Šį darbą galima drąsiai priskirti progresyviojo roko standartams su fusion-funk-jazzrock pagardais. Didžioji muzikinės substancijos masė lygiuojasi su tokiais progresyviaisiais dinozaurais kaip Yes, King Crimson... Turiningą garsinę tekstūrą paįvairina tolimųjų rytų ir kt. etniniai motyvai (Bombooji) ir seno tango (Cat in Clark's Shoes) intarpas. Subtilumo įneša įvairūs mušamieji/skambinamieji ir pučiamieji instrumentai - Mireille Bauer ksilofonas ir marimba, Didier Malherbe fleitos ir gongas, Pierre Moerlen vibrafonas ir 'vamzdiniai varpai'. Tai meistriška, pagavi, kiek kaleidoskopiška muzika su geru balansu tarp laisvo improvizuoto ir struktūruoto muzikavimo, tačiau turinti vieną nemažą trūkumą - be "kreivų" Daevid Allen vizijų su skraidančiais arbatinukais ir visais kitais mistiniais herojais, gong'ai akivaizdžiai stokoja originalumo, o naujo savito braižo taip pat dar negirdime.
Porcupine Tree "In Absentia " (2002)
Nine Horses "Snow Borne Sorrow" (2005)
Nine Horses - tai David Sylvian, pasitelkusio nemažą būrį kūrybingų kolegų, projektas. D.Sylvian, pradėjęs muzikinę karjerą britų grupės Japan sudėtyje, kai kam gal geriau žinomas iš kolaboracinių darbų su Robert Fripp. Albumo pradžia nuteikia gana optimistiškai: pastebi kaip preciziškai ir kokybiškai dėliojami garsai vyriško vokalo, priklausančio, kaip galima suprasti, pačiam David'ui, fone. Pats vokalas irgi suskamba intriguojančiai... Tačiau kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kaip tolygiai ir monotoniškai vokalas uzurpuoja visą albumo erdvę, nepalikdamas pakankamai vietos abstrakčiajai garsų gyvasčiai reikštis. Nesigilinant į literatūrinę tekstų vertę, pati muzika nuo to nukenčia. Paprastas dainavimas priartina darbą prie mainstreeminio, nors ir kokybiško, skambėjimo. Tai savaime dar nėra blogai, bet tiesiog iš tokių kūrėjų tikiesi kažko kitokio. Tačiau iš kitos pusės, tai nėra trivialus darbas, todėl vertas patyrinėti atidžiau.
Nick Cave and The Bad Seeds "The Good Son " (1990)
Albumą jau galima pavadinti klasikiniu Nick Cave darbu. Nors Cave muzikos nepavadinsi eksperimentine ar avantgardine, tačiau pati charizmatinė lyderio asmenybė ir talentas paprastai yra kokybės ženklas, žymintis jo kūrybą, o Blogųjų Sėklų komandoje taip pat ne viena kūrybinga asmenybė. Daugelį dainų galima pavadinti lyrinėmis, ką pabrėžia ir styginių orkestruotės, tačiau Cave kuriama tamsi sugestija neleidžia muzikai nuslysti į saldų sentimentalizmą. Matyt albumo nuotaikai turėjo reikšmės ir įrašų vieta - Cave pamėgtas San Paulas, ką iliustruotų ir pirmasis gerai žinomas kūrinys "Foi Na Cruz". Tai stiprus leidinys - jame nėra silpnų "numerių" - gabalai, prisodrinti plačiu emocijų spektru, išlaiko klausytojo dėmesį kaip magnetas. Tik gaila, kad į albumo pabaigą šis magnetizmas kiek susilpnėja.
Ozric Tentacles "Spirals In Hyperspace" (2004)
Mūsuose mažiau žinoma anglų grupė Ozric Tentacles, suburta 1984 metais ir sėkmingai tebekurianti, tęsia progresyviojo / space / psychedelic roko tradicijas šiuolaikiniame kontekste. 2004 metų darbas išsiskiria elektronikos dominavimu. Albumas jungia džiazrokinę tekstūrą su elektroniniu "speis-tripu", instrumentinė muzika savyje turi psichodelinės rūgštelės ir transo, tačiau kartu yra labai žvali, galingu srautu tekanti (tiksliau "lekianti") per laiko bei erdvės kontinuumą (kad ir ką tai reikštų.. ;-). Vietomis išnyrantys gitariniai pasažai išduoda ir kolektyvo idėjines šaknis. Ši muzika neturi kažkokios gilios koncepcijos, tačiau neabejotinai yra originaliai apjungianti geriausias senas bei naujas tradicijas, techniškai itin aukštos prabos, pakrauta dideliu energijos užtaisu ir, tiesiog, "vežanti".
Daft Punk "Human After All" (2005)
Po progresyviai kieto debiuto "Homework" ir minkšto synth-popinio "Discovery" prancūzai Daft Punk pateikė naujai iškeptą blyną. Kepė atsainiai ir šis prisvilo. Albumiūkštis nuobodus ir iš visko sprendžiant, sukaltas paskubom ir daug neinvestuojant... matyt prisėdus kartą kitą prie PC ar Mac. Vienintelė koncepcija yra absoliuti garsinė sintetika, išreikšta retro kompų / žaislinių sintezatorių / multikinių robotukų stilistika. Tai turbūt turėjo reikšti moralą apie šiuolaikinio žmogaus sutechnologėjimą/robotėjimą ir taip toliau ir panašiai. Tačiau padaryta formaliai, be didesnių muzikinių ieškojimų, pakartojant tas pačias garsines frazes n kartų. Toks soft-technologizmas jau užgimė "Discovery" albume, tačiau pastarasis, nors ir atvirai popsinis, su savo anime estetika, pakankamai išdirbtais emocingesniais gabaliukais ir pabrėžtina sintetika, pataikė, kaip sakoma, "ant bangos".
Tujiko Noriko "Make me Hard" (2002)
Sakytumei, graži muzikėlė ir visa kita... Patiks apsimiegojusiems post-post-naujiesiems romantikams ir pliušiniams alter-natyvininkams. BET... ... Pernelyg aiški Bjork ("Vespertine") ir eilės kitų, grojančių minkštai-amorfišką (Sigur Ros, Bliss etc.) muziką replika. O ieškant kažko savito, tai ir nesurandi... Išskyrus japonų kalbą, kuri čia irgi nelabai "žaidžia". Taigi - madinga, bet konformistiška pozicija. Avant-pop'as, bent ne per daug avant ir ne per daug pop'as. Kartais tie japonai - tikri kempiniukai. O gal ir ne kartais.
Laurie Anderson "Big Science" (1982)
Gražus, konceptualus, gilus, eksperimentiškas, hipnotizuojantis, stiprus, technologiškas, rimtas, novatoriškas, minimalistinis, verbališkas bet itin muzikalus.
Debiutinis ir, subjektyviai imant, vienas geriausių Laurie Anderson albumų, iškart apibrėžęs jos unikalų braižą. Ką nors blogo pasakyti apie šį darbą vargu ar pavyktų ir labai norint. Ypač turint galvoje, kad tuo metu ("eityzų" pradžia) populiariojoje muzikoje ritimasis dekadanso dugnan jau įgavęs nemažą pagreitį.
Terje Rypdal "Lux Aeterna" (2002)
Norvegų gitaristo Terje Rypdal monumentalus darbas, sukurtas 2000 m. Molde Jazz Festival ir išleistas ECM, atstovaujančioje Europos Nordic Jazz muzikai. Opusas gana originaliai supina nauja (elektrinė gitara - T.Rypdal, trimitas - P.Mikkelborg) su senąja Europos sakralinės muzikos tradicija (vargonai - I.Kleive). Taip pat dalyvauja Bergen Chamber Ensemble (dirigentas K.Seim). Rypdal kuria plačių užmojų monumentalią, dinamišką, netgi ekstatišką muzikinę drobę, įkvėptas gamtos ir šviesos stichijų didybės ir neaprėpiamumo. Paskutinėje dalyje į bendrą misteriją įsijungia žmogiškoji konstanta - moteriškas vokalas (sopranas A.S.Gundersen). Albumas patiks vertinantiems monumentalią, ekstatišką ir erdvią muziką, tačiau kameriškiau nusiteikusiems klausovams ar ieškantiems grožio bei didingumo paprastuose dalykuose ir niuansuose, ši muzika gali pasirodyti pernelyg patetiška, pretenzinga ir eklektiška.
Stiprus minimalistinis Mančesterio grupės relyzas. Šį kartą a.a. Bryn Jones nenaudoja aiškesnių nuorodų į islamiškąją kultūrą, išskyrus viršelį su perfrazuotu naftos kompanijos "Agip" logotipu. Albumas "grynaveisliškai" elektroniškas, pripildytas energetizuojančių vibracijų ir ištisinių aukštos garsinės įtampos srautų. Tarsi elektrinė gigantiškos jėgainės siuita. Didelė dalis garsinės medžiagos nėra išoriškai itin agresyvi, bet kibirkščiuojanti garsų plazma drąsiai gali įkvėpti porai perversmų ar minirevoliucijai... ar bent jau pakrauti jūsų vidinį akumuliatorių. Nors esama aukštadažnių epizodų, kuriuos transliuojant itin garsiai ir ilgai, būtų galima gerokai pakankinti idėjinius ir politinius priešus. Azzazin - ne juokai...
Moloko - viena iš tų formacijų kurios galingame ir beveidžiame nūdienos elektroninės muzikos sraute turi savo nuosavą braižą... Tačiau "Statues" šia prasme rodo regresą - nors albumas yra daug lengviau klausomas, nei ankstyvieji įrašai (tarkim, 1995 m. "Do You Like My Tight Sweater"), bet tai pasiekta "užgludinant kampus" ir taip prarandant didesnę dalį savitumo. Daugelis dainų prasisuka neužkabindamos ir nepasilikdamos atminty. Mažai ką sakančios orkestruotės dar labiau sustiprina šį efektą (ar, kitaip sakant, efekto nebuvimą). Vienas geriausių track'ų - 7 su viršum minučių "Forever More" - geras elektro "kavalkas" su disko ir funk atgarsiais. Jei ne šis kūrinėlis ir dar keletas geresnių vietelių, o taip pat gan kokybiškas prodiuserio darbas, albumas būtų vertintinas dar kritiškiau.
Ian Anderson "Rupi's Dance" (2003)
Albumo muzika gan akustinė, su folk motyvais ir, galima sakyt, graži. Turbūt ir dauguma gurmanų visai nesupyktų jei kažkur fone grotų "Rupi's Dance". Ian Anderson'ui veikiausiai nelabai ir išeitų sukurt kažką blogo, nes patirtis ir gebėjimas jau, matyt, įaugę į kraują. Tačiau yra tokia bėda su dauguma veteranų - jie tiesiog negali sustot įrašinėję naujų ir naujų albumų - jei tai darė per visą jaunystę ir brandą, tai kodėl turėtų nustot įžengę į garbų amžių? Bet yra ir kita tiesa, jog dažniausiai tie vėlyvieji darbai nebeturi jaunystės laikų ugnelės ir atsiranda daugiau iš inercijos ir mokėjimo. Tai mažiau aktualu eksperimentinės muzikos kūrėjams, tačiau pačioj roko prigimty užkoduota jaunatvinis draivas ir energija. Jau kadais Ian'as dainavo "too old to rock'n'roll, too young to die", taigi, matyt pats autorius gerai jaučia laiko pulsą ir vis labiau krypsta iš rokenrolinės vagos link rimtesnių folk studijų. Tai žinoma visai nėra blogai, deja,- "Rupi's Dance" yra nuobodokas, dainos sutvertos pagal vieną gan paprastą bardišką kurpalių be didesnių garsinių ieškojimų. Galbūt Anderson'as labiau koncentruojasi į tekstus (?). Na į juos daug nesigiliname, bet atrodo, kad temų irgi pritrūkta - yra apdainuojamas ir nuosavas katinas :)...
Fleita kaip visad skamba maloniai, bet jau nieko iš Jethro Tull / Anderson klausytojų nebestebina. Albumas klausosi gan lengvai, bet taip ir praeina neužkabinęs pro šalį. Galbūt įdomesnis tik paskutinis Bonus track'as, reklamuojantis Jethro Tull'ų kalėdinį albumą (!). Čia jau įdomiau - bent jau konceptualu ;).
p.s. Atrodo Ian'as turi pretenzijų ir į dailininkus - savo albumui viršelį kūrė pats, bet galėjo to ir nedaryt :).
Godspeed You! Black Emperor "yanqui u.x.o." (2002)
Ištisiniai instrumentiniai gitariniai srautai, įpinta ir griežiamųjų styginių... Stilistiką galima pavadinti subjektyviu terminu "ambientinis rokas arba rokinis ambientas" . Santykis pakankamai keistas, tai jau lyg ir originalumo pažadas bei padažas. Tačiau, čia slypi ir silpnoji pusė - laisvas kompozicijas rokiniai marškinėliai pernelyg sukausto, o kaip rokui, tai per daug ištęsta ir amorfiška. Beklausant kartais išvis užmiršti, jog kažkas groja, bet pernelyg įkyrios vietos vėl primena. Albumas baisiai ilgas - 75 min - tai visą perklausyt reik nusiteikti, o satisfakcijos ne per daugiausia (nebent labai sutaptų nuotaika ir bioritmai). Vistik atskiros ištraukos puikiai atliktų vaizdo foninę / soundrackinę funkciją.
Ten Years After "Stonedhenge" (1969)
Seno gero roko-bliuzroko VIA vadovaujama Alvin Lee. Pasiklausius, jauti išskirtinę grupę buvus... Viskas suvyniota ant bliuzinio pagrindo, bet esama daugybės rokui nebūdingų meistriškų niuansų ir tylių piano-pianissimo vietelių... Šiaip, daug kur vokalo ir instrumentalo žemo tono sąskambiai primena Morphine. Morphine žinoma yra gerai, bet Ten Years After'iai tai darė įvairiau, įdomiau ir keletą desėtkų metų anksčiau.
Akvarium "Zoom Zoom Zoom" (2005)
Naujas Akvarium'o albumas, pristatytas ir Lietuvoje (pirmą
kartą ir Kaune). Viskas gerai su tuo albumu. Tuo galima ir pabaigti
:-))))
Ir iš tiesų, muzikine prasme dainos gana įvairios, skamba ir retro
jazziukas ("Bessmertnaja Sestra Cho"), ir paskutiniuose
albumuose jau tapęs tradiciniu regae kūrinėlis ("Zoom Zoom Zoom")
ir lotyniški ritmai ("Krasota eto Strashnaja Sila"). Instrumentalas
gana įvairus ir kokybiškas - prie albumo darbavosi nemažai ir kviestinių
muzikantų. Visas albumas klausosi smagiai, lyg ir nesinori daryti
savo asmeninės kompiliacijos praleidžiant kurias nors dainas (esu
tą daręs, teatleidžia akvariumistai-fundamentalistai ;-)). Dėl tekstų
kaip visada nieko neprikiši (nebent tik tai, kad galbūt jie pernelyg
geri ir sudėtingi roko muzikai? :-))). Galima sakyti nebėra ir vienintelio
dalyko kas, subjektyviai imant, šiek tiek erzindavo klausą - BG balso
savybė lyriškiausiose vietose nuplonėti ir įgauti specifinį virpėjimą.
Vistik amžius, o gal ir tabako gaminių vartojimas, šiuo požiūriu yra
teigiamas dalykas. Nors albume nėra tokių itin įsimintinų "hitų" kaip
"Ne Pei Vina, Gertruda" ar "Kostroma Mon Amour", bet Akvarium ir nėra
ta grupė kuriai labai rūpėtų hitai... Žodžiu, rekomenduojame. CD be
11 dainų (paskutinę, neįrašytą trackliste, atlieka ne BG ;-)) yra
ir titulinio kūrinio video versija.
Antrasis dueto albumas. Lyg ir viskas gerai, tai tas pats penktadienis...
Gal kiek įvairesnės kompozicijos, daugiau dėmesio darbui studijoje
su garsu... Tačiau... kažko truputį trūksta, ar kažko per daug,
lyginant su pirmuoju albumu. Žinoma beveik neįmanoma, kad grupė, pataikius
į patį dešimtuką su savo nerealiu debiutu, iššoks dar aukščiau bambos
ir kaip Robin Hoodas pranoks save pačius perskeldami pirmąją strėlę,
jau styrančią pačiam centre. Kūryba, kaip žinia, reikalauja didelių
pastangų, ir negalima šedevrus kepti serijomis kaip bandeles...
Antrajame albume jau mažiau to vitališko nuoširdaus minimalizmo,
kai vien žodžiai ir gitara užpildo išorinę ir vidinę erdvę. Dabar,
kai atėjo nemažas populiarumas, žinoma ir sunkiau išlaikyti tokį
nesuinteresuotą nuoširdumą. Bet fanų tai neturėtų atbaidyti. Albumą
pradedantis Akvarium'o koveris "Luna uspokoi menia"
tikrai gražus, kaip ir ukrainietiškas "Nemae Kul". Yra
ir daugiau smagių kūrinėlių, atspindinčių geriausias 5'nizza tradicijas.
Labai įdomus ir gražus danų grupės darbas. Pakylėti virš žemės, truputį gotiški vyriškas ir moteriškas vokalas persipina tarpusavyje, pritariant chorui iš Grenlandijos. Jausmingumo suteikia styginiai (muzikantės iš Islandijos), o fone clicks'n'cuts faktūros ir minimalistiniai elektroniniai patern'ai, vietomis intensyvesni, vietomis švelnūs ir jaukūs kaip Bjork "Vespertine"... Recenzuotojai iš Pitchfork, lygina šią muziką su Max Richter, Rachel, Godspeed You Black Emperor!. Dviejų pirmųjų neteko kol kas girdėti, tai čia sunku ką nors pridurti... Bet kuriuo atveju, darbas puikus ir vertas dėmesio...
Kaip visados - labai gerai. Šįkart Bjork, kaip kadaise Bobby McFerin naudoja beveik vien žmogaus balsą, tik modifikuojamą montažo pagalba. Tačiau tai nėra tik šiaip gera muzika atliekama kitu būdu, tai - Bjork. Iš kitos pusės, perklausius visą albumą, gali kilti klausimas ar tos muzikinio audinio vietos, kur balsas imituoja muzikinius instrumentus, turi didesnę prasmę nei eksperimentavimas ar teorinis įdomumas. Galbūt natūralesnis yra Meredith Monk kelias, kai ji atlieka itin įdomius dalykus vokalo pagalba, tačiau prireikus instrumentų - tiesiog juos ir panaudoja? Vis tik įdomiausia šiame albume (be pačios Bjork dainavimo, kurio atskirai girti jau nebereikia) yra balso preparavimas, miksavimas montažo būdu - čia galbūt "nuslysti į lankas" buvo galima ir dar labiau....
Gotan Project "Inspiracion Espiracion", (2004)
Sudarė ir sumiksavo vienas kolektyvo narių Philippe Cohen Solal. To, kuo žavėjo pirmasis Gotanų albumas "La Revancha Del Tango", šiame rinkinyje nelabai ir yra. Albumas nėra vientisas (nuo autentiško tango iki hip-hopo), remiksuotojų uždėti ritmai (jeigu čia jų darbas) yra gan bukoki ir bejausmiai, nebėra ankstesnio suvaldyto svinguojančio temperamento. Kitaip sakant - neveža.
Kaip mėgdavo ir ankščiau, Bowie kuria epinį pasakojimą su savo sugalvotais
veikėjais (prisiminkite Ziggy Stardust, Major Tom ir kitus). Tik šįkart
viską įvelka į elektroninį cyberpunk apvalkalą. Tikrai įdomus ir stiprus
darbas, keista kodėl Bowie ir Eno (prodiuseris) net nenori kalbėti
apie žadėtąją antrą dalį... Na taip, detektyvinis siužetas gal ir
nėr labai rimtas, bet pati muzika įdomi, šiuolaikiška ir paslaptinga...
Vien ko vertas fatališkas "I'm Deranged", D. Lynch'o panaudotas "Lost
Highway" titruose... Albumas vientisas, išskyrus paskutinį gabalą
"Strangers When We Meet", iškrentantį iš bendros stilistikos; jis
ir įrašytas pora metų ankščiau, "Black Tie" laikais. "Hallo Spaceboy"
remiksas su Pet Shop'ais irgi išėjo visai neblogas...
David Bowie "Earthling" (1997)
Albumas muzikine prasme nėra toks gilus ir sudėtingas, bei neturi
vientiso siužeto-pasakojimo, kaip "Outside". Tai lyg ir duoklė šokių
muzikai ir techno kultūrai. Tačiau Bowie nepavyksta tapti beveidžiu
ar mainstreeminiu - nebanalus bouviškas vokalas prisodrina kieto
ritmo albumą šokių muzikai nebūdingu krūviu.
David Bowie "hours..." (1999)
Kritikai, galima sakyt, ignoravo Bowie bandymus ieškoti naujo skambesio
(prasidėjusius galbūt nuo 1993 metų darbo "Black Tie White Noise")
ir sutartinai apsidžiaugė, kai buvo išleisti "Hours..." bei "Heathen"
- sugrįžimas prie "seno gero roko". Tačiau, deja, juose nėra jokių
naujų ankstyvojo periodo lygio perliukų... Taigi, klausimas ar vien
grįžimas prie to, kas jau daryta ilgus metus, yra išties didelė
vertybė... "Hours.." Bowie vokalas kažkoks nuplonintas ir susaldintas.
Tik keliose vietose, pvz., "What's Really Happening?" pajunti bouvišką
jėgą.
David Bowie "Heathen" (2002)
"Heathen" reikalai kiek geresni, albumas nėra blogas, tačiau irgi
dauguma dainų ypatingai neišsiskiria. Kelios jų - "Slip Away", "The
Angels Have Gone" - turi savy kažkokios vidinės jėgos. Gana paprastas, bet iš paskutinės albumų trijulės (99-03) bene geriausiais darbas - būtent tuo rokiniu paprastumu ir nuoširdumo doze.
David Bowie "Reality" (2003)
Manding dar vienas, trečias albumas leidžiantis prieštarauti muzikos
kritikams ir patiems autoriams - eksperimentų laikotarpis žymiai įdomesnis
nei Bowie grįžimas "prie šaknų". Gan akustiškas "Reality" kažkoks
plokščias ir prėskas savo skambesiu. Dainos lyg ir o.k., bet aranžuotės,
prodiusavimas, pats muzikinis akompanimentas tarsi pridusęs. Vaizdas,
kad muzikantai (tarkim bembačius) susirinko-pagrojo, po pietų pagros
dar, o rytoj važiuos į darbą akomponuot kokiam nors Springsteen ar
kokiem pankrokeriams. Žinoma kai kurių dainų apipavidalinimas įdomesnis
- orkestruotės "Try Some Buy Some", ar fortepijonas "The Lonielest
Guy", "Bring Me the Disco King" (viena įdomiausių albumo vietų), tačiau
bendrai paėmus muzika per mažai uždeganti kaip rokui, ir per mažai
intelektuali, kas pritiktų Bowiui. Dainos pagamintos tarsi per jėgą,
iš žinojimo kaip tai padaryti, o ne iš polėkio kaip "Outside" atveju
- Bowie/Eno masterpysas iškart įtraukia į keistą garsų ir muzikos
pasaulį.
Vladimir Vysockij "Zolotoi albom"
Turbūt nedaugelis žino, kad Vysockij yra įdainavęs albumą su lengvosios
muzikos orkestru... Vysockio mėgėjai turbūt visai nesidžiaugia taip
"sugadintomis" jo dainomis. Tačiau iš kitos pusės, tiems kam per
sunku ilgėliau ištverti nervingą jo dainavimą, pereinantį į prisodrintą
emocijų užkimusį rėkimą, toks "sušvelnintas" light variantas gal
ir gera proga susipažinti su V.V. kūryba. Kai kurioms dainoms, ypač
satyrinėms ir lyriškesnėms, orkestruotė labai stipriai nemaišo,
o ir pats dainininkas prisitaikydamas prislopina savo firminį vokalą,
tačiau dainose, kur išryškėja Vysockiui būdingas skausmingas dramatizmas,
estradinis apipavidalinimas su pučiamųjų intarpais tarp frazių atrodo
gana juokingai ir nederančiai.
Robbie Robertson "Contact From The Underworld Of Redboy" (2000)
Etno motyvų supynimas su "šiuolaikiškais" ritmais - slidus dalykas
- lengva subanalėti ir subanalinti pačius etnomedžiagą; tokių pseudoetninių
produktų prigaminta nemažai. Robbie Robertson pats yra indėnų kraujo,-
lyg ir turi moralinę teisę naudoti indėnišką tematiką savo muzikoje,
tiktai ir jam vietomis nepavyko išvengti popsinio lėkštumo. Pirmosios
albumo dainos pateiktos enigmiškame padažėlyje, pačio Robbie prislopintas
vokalas taip pat skamba saldokai... Tik nuo 5 gabalo "Sacrifice"
, kuriame įpinti indėnų autobiografinių pasakojimų fragmentai, ir
sekančio "Rattlebone", reikalai kiek pasitaiso - atsiranda sveikos
psichodelikos sąskambių. "Peyote Healing" - indėniška giesmė,- skamba
gerai, nes neužgošta pašaliniais garsais. Apskritai imant, geresni
albumo kūriniai tie, kur pačio Robertson'o vokalo yra minimaliai
arba išvis nėra. Lenkiškame "Tylko Rock" šis albumas buvo įvertintas
5 žvaigždutėmis iš 5 (kas ir paskatino įsigyti šį albumą neperklausius).
Mes tiek, dėl aukščiau minėtų dalykų, neduosime. Matyt Robbie nepakenktų
koks nors pakankamai pavažiavęs prodiuseris, kaip pvz., Brian Eno
- nudrenavus popsines gaidas ir daugiau rūgštelės - galbūt ir neblogas
produktas išeitų. Ir mažiau verkšlenimo apie nelaimingą čiabuvių
dalią - amerikonams tai nerūpėjo 200 metų, tai tikrai nerūpės dabar.
P.s. O hip-hopiniame bonus track'e "Take Your Partner By The Hand"
staiga išlendanti Madness citata - tikrai netikėta
ir tuo įdomi.
Adriano Celentano "Quel Punto" (1994)
Geras albumas. Kaip pop, netgi visai geras ir konceptualus. Jame
yra viso, ko reikia: lyrikos, ritmo, ironijos (retas svečias populiariojoje
muzikoje). Muzikine prasme - grynas kaleidoskopas - nuo choralo
iki itališko :) rap'o; be pagrindinės italų, nuskamba dar bent keturios
kalbos, tačiau viskas puikiai susiderina, albumas klausosi labai
lengvai ir maloniai. Dainos sudėliotos tokia tvarka, kad nenuobodu
klausyti, ritmiškus gabaliukus keičia lyriški ir atvirkščiai. Skirtingos
stilistikos muziką apjungia vis pasikartojantis važiuojančio traukinio
motyvas, vietomis išlendanti ironija ir Celentano nuoširdumas. Žinoma,
Celentano nėra rimtosios muzikos/kultūros atstovas, tačiau tai nėra
ir koks nors plastmasinis disko-šmisko; Adriano - savas bičiukas
iš Italijos platumų, besidarbuojantis gitara taip pat nuoširdžiai
kaip tūlas kaimietis su šakėmis. Visa tai puikiai iliustruoja ir
albumo viršelis... Bet iš esmės Celentano yra lyrikas - tai aišku
vien pasiklausius dviejų dalių "I Want To Know", o daugiakalbė
"Ya Tebya Liubliu" eina tiesiai į širdį...
P.S. Vistik gal leidėjams albumas vietomis buvo per drastiškas,
kad pakeistas vienuoliktas kūrinys "Uh Uh". Teko klausyti ankstesnę
versiją - toks daugiau vaikiškai-dadaistinis pasišūkavimų kūrinėlis,
negu "normali" daina... Naujojoj versijoj viskas "pašvelninta",
kažkoks ritmelis į foną įmestas... Ką darysi, rinkos dėsniai...
:(
The Future Sound of Jazz - Vol. 2
Kokybiškas, gerai sukomplektuotas elektroninės muzikos
rinkinys. Pristatoma įvairios atšakos - acid jazz, drum'n'bass,
lounge'as, artima techno ir pan. Išsiskiriantis kūrinys - Tortoise "Ry Cooder" - mixo žaliava - "tikras", gyvas džiazrokas.
Dauguma kūrinių sukalti 94-95 metais. The Future Sound of Jazz - Vol. 3 (2xCD)
Kompiliacija nebloga, mažai kuo nusileidžia vol.2. Nors
rinkinį jau sudaro du CD ir sunkiau surinkti padorią kompaniją,
tačiau gal tik vieną-dvi kompozicijas norisi visai išmesti už borto.
The Future Sound of Jazz - Vol. 4 (2xCD)
Dalis gabalų klausosi neblogai, bet nėra išskirtinių, labai vežančių
ar meistriškai sukaltų gabaliukų. Vėliau, ypač cd2, darosi nuobodu
ir prėska. Bendrai imant, labai vidutiniškas relyzas.
Future Sound of Jazz - Vol. 5 (2xCD)
Panašiai kaip vol.4, tik gal aktyvesni ir kiek įvairesni
gabalai.
Future Sound of Jazz - Vol. 6
Sveikintinas leidėjų sprendimas vėl apsiriboti vienu CD,
matyt nutarta nuo kiekybės grįžti link kokybės, ką rodo ir brandesni,
labiau išbaigti kūriniai. Nors sensacijų čia irgi nerandame, bet
relyzą jau galima traktuoti kaip vertą dėmesio kompiliaciją.
Future Sound of Jazz - Vol. 7
Not bad, not bad, man. Pretty good for relax and fun.
Progresyvaus roko / džiazroko albumas. Taip, kadaise žmonės norėjo/sugebėjo
padaryti kažką daugiau nei pabrūžinti kelis akordus su gitara. Albumas
"negrūzina", improvizacijos skamba skaidriai ir lengvai,
nors ir su žanrui būdinga rūgštimi. Vietomis galbūt ir galima pasigesti
to struktūrinio konkretumo ir virtuoziškumo kurį turi, tarkim, Gentle
Giant. Vokalo nedaug, tik trečiajame kūrinyje jo yra daugiau - tačiau vokalas tikrai ne stiprioji Soft Machine pusė - silpnokas neįtikinantis balsas tokiai gaivališkai muzikai. Darbo šviežumą kuria instrumentinės išraiškos įvairovė - gražiai skamba atkarpos su pučiamaisiais, klavišiniai nuskamba akademinio minimalizmo dvasioje, melodingas džiazas perauga į free su psichodeliniu poskoniu pagardintu apverstų juostų montažu. Įdomus paskutinis,
ketvirtas, kūrinys (kaip įprasta progresyviajam rokui, kompozicijos
ilgos, beveik po 20 min) - jazzinės improvizacijos aprėmintos beveik
Reich'iškomis sekomis. Žinoma būtų dar įdomiau (gal?), jei tai skambėtų
vienu metu. Taigi, rokerių darbas, kuriame roko nėra itin daug, bet to ir nepasigendi.
The Young Gods "L'Eau Rouge - Red Water" (1989)
Vienas pirmųjų (antras) kolektyvo albumas. Jau suformuotas braižas,
paremtas savitu ir kūrybišku semplų naudojimu. Lakus, industrinis,
psichodeliškas ir be sacharino garsų srautas - puikus atkirtis "eityzų"
(9-o dešimtmečio) sintetinei "naujajai bangai". Albumas išsiskiria
simfoninio orkestro sempluotais garsais (1, 3, 8 kompozicijos) ir
liaudiškom intonacijom ("Charlotte" - tomwaitsiškas kūrinukas su prancūziškomis
garmoškėmis).
Muzikiniu požiūriu albumas ne toks ezoteriškas kaip vėlesni, kaip sakoma,
"arčiau kūno". Akcentuojama šiek tiek gergždžiantis vokalas, visi
tekstai prancūziški. Kaip rokui, kai kur gal per "minkšti" mušamieji,
bet laikotarpio kontekste albumas skamba pakankamai įdomiai.
The Young Gods "T.V. Sky" (1992)
Išskirtinio soundo šveicarų industrial roko grupė. Albumas pilnas
industrinės jėgos, tačiau ta jėga nėra buka ir grubi, narkotizuojančios
gitarų kaskados ir sempliniai srautai užpildo erdvę ir sąmonės užkaborius.
8 gabalas - priminė Morrison ir The Doors
tik kitame levelyje ar veidrodžių karalystėje. Labai gerai.
The Young Gods "Only Heaven" (1995)
Šedevras. Tikrai nežemiškas muzikinis objektas. Daugiau neteko girdėti
nieko panašaus, kur taip susijungtų roko jėga su poetiniu/transcendentiniu
sapnų pasauliu. Nerealūs siurrealistiniai tekstai. "Moon Revolutions"
ir "Kissing The Sun" - rekomenduojame vietoj LSD.
The Young Gods "Second Nature" (2000)
Kuo toliau, tuo labiau The Young Gods naudoja elektroniką,
bet jei "Only Heaven" proporcija tarp elektroninių garsų ir rokinio
gaivalo pati ta, tai "Second Nature" sintetiniai garsai darosi dominuojantys,
albumas skamba sausokai, nebeturi ankstesnės įtaigos... Naudojami
sąskambiai iš ankstesnės kūrybos - jaunieji dievai cituoja patys save.
Tas ir baisiausia - dievai irgi gali senti... Iš kitos pusės, elektroninės
muzikos gerbėjams ir neklausiusiems ankstesnių grupės įrašų, "Second
Nature" gali būti ir atradimas.
Dead Can Dance "Into The Labyrinth" (1993)
Vienas geriausių Dead Can Dance albumų... Kažkodėl labai retai užtinkamas
legaliose/nelegaliose prekyvietėse- dažniausiai sutinkami kiti grupės
darbai. Be būdingų viduramžių/renesanso motyvų albume nemažai rytų/artimųjų
rytų sąskambių. Daugelis kūrinių, kaip "The Wind that Shakes the Barley",
"The Carnival is Over", "Emmeleia" skleidžia lakią elegišką nuotaiką,
ir judina sielos stygas (jei tokios yra...). Albumą užbaigia "How
Fortunate the Man with None", pagal Bertold Brecht tekstą - dar vienas
įtaigus opusas apie materialaus pasaulio laikinumą ir tuštybę...
Dead Can Dance "Spiritchaser" (1996)
Gana keistas ir netipiškas albumas, lyginant su "klasikiniais"
ded-ken-diancais. Muzika energingesnė, ne tokia niūri ir "susikaupusi
savyje", kaip anksčiau. Pasižymi galbūt dar tuo, kad įprastus Europos
viduramžių, rytietiškus motyvus keičia daugiau lotynų bei Š. Amerikos,
gal afrikietiški sąskambiai, atsiranda ir 'šiaip muzikinių" ieškojimų
(jazzinis ir kitoks saundas). Apskritai imant, panašu kad daugiau
gilinamasi į formos paieškas, nei į vidinį krūvį... Brendan Perry
balsas iš prislopinto ir įtaigaus pusbalsio tampa gan atviru dainavimu,
Lisa Gerard - atvirkščiai - daug kur prislopintai vinguriuoja melodijas...
Albumą galima būtų pavadinti eksperimentu "world music" srityje arba
bandymu varijuoti pačiais savimi. Žinoma siekimas kažko ieškoti ir
nestovėti vietoje yra gerai, bet albumas jau nebeturi to ankstesnio
įtaigumo ir krūvio... "Spiritchaser" galima pavadinti tam tikru kertiniu
akmeniu dueto kūryboje - matyt ne veltui po jo abu nariai kuriam laikui
išsiskirstė įgyvendinti savo solinius projektus.
The Residents "Demon Dance Alone" (2002)
Pirmasis įspūdis - albumas gana emocingas, stilius stipriai "suminkštėjęs".
Kai kurie track'ai - beveik jausmingos baladės, kas šiaip nebūdinga
Rezidentams. Žinoma emocingumas nėra blogai, bet sintetinės pop
gaidelės įtaigumo nepriduoda. Labiausiai krentantis į ausis minusas
- akompanimento soundo "pigumas", primenantis kompiuterinį MIDI
garsyną. Žinoma, ir iš to galima padaryt gerą dalyką, įmaišius šlakelį
rezidentams būdingos (auto?) ironijos. Matyt koją šiek tiek pakišo
tematika - kaip galima suprasti, darbą įtakojo 2001 rugsėjo 11 d.
įvykiai. Skausminga tema amerikiečiams, ir ironiją (net jei tai
autoironija) čia sunku pritaikyti. Bet paradoksas toks, kad kartais
rimtu snukiu daromi dalykai atrodo juokingesni nei juokdario blevyzgomis
pasakyta karti tiesa. Vistik nepaisant to, kad albumą galima apšaukti
per mažai rezidentiškai išprotėjusiu ir per mažai demonišku, kai
kuriose vietose suspindi ir "akių_obuolinės tiesos grūdas", albumą
verta paklausyti idant susidaryti savo nuomonę ir galbūt atrasti
kažką vertingo... Tarp kitko, kyla įtarimas, jog po Rezidentų trade
mark'u dirba jau ne visai tie patys žmonės, kaip grupės gyvavimo
pradžioje, tačiau galbūt tai ir buvo numatyta įkuriant šią anoniminių
rezidentų draugiją.
Danų grupės albumas, išleistas po leiblu "Music For Dreams". Graži
muzika, pripildyta skaidraus minoro. Elegiškas ir ramus moteriškas
vokalas sruvena ausų vidinėmis sienelėmis ir skverbiasi po oda. Įvairūs
būgneliai, 'world' motyvai - pirmykštė senai pamiršta lopšinė. Akustiniai
instrumentai darniai įsipina į ambientinius elektroninius garsus.
Muzika pakylėta, bet kartu ir žmogiškai paprasta. Būtų labai geras
albumas, jei ne šaukštelis deguto - kai kuriose albumo antros pusės
dainose atsirandantis enigmiškas pop saldumas šiek tiek sugadina įspūdį,
o tuomet atgauni budrumą ir imi viską vertinti daug priekabiau. O
priekabiai klausant, etno motyvai gali pasirodyti ir neįtikinamai.
Vat taip ir būna... o galėjo dar truputį pasistengt ar truputį nepersistengt
ir būtų susilaukę iš surFace tik susižavėjimo šūksnių
ir puikių recenzijų :( Bet anyway - yra dainų, kurios kaip balzamas
dūšiai.
Reich Remixed (various artists, 1999)
Pilnai suprantamas šiuolaikinės elektroninės [šokių] muzikos atstovų
dėmesys Steve Reich'ui - turbūt sunku būtų surasti kitą akademinį
kompozitorių, taip artimą minėtiems muzikos barams. Reicho minimalistiniai
repetityvai puikiai susišaukia su minimalistine elekronika ir trance,
o S.R. atrasta "phase shift" techniką galima atsekti tame, kas dabar
apibrėžiama kaip "groove".
Šiame rinkinyje savo interpretacijas pristato tokie žymūnai kaip Coldcut,
Howie B, DJ Spooky ir kt. Albumas
klausosi neblogai, daugiausia dėl "materiolo", tačiau pačių remiksuotojų
darbas neišsiskiria kaip labai įdomus ar kūrybiškas. Andrea Parker,
Mantronik, D*Note pateikia neblogas elektronines versijas, įdomesnės
interpretacijos galbūt priklauso Nobukazu Takemura'i
("Proverb") ir DJ Spooky ("City Life"). Vistik svariausia čia paties
Maestro kūrybos pėdsakai, šviečiantys tarp interpretatorių pirštų.
Didelis šio albumo pliusas matyt būtų tas, kad elektronikos mylėtojai
gali susipažinti su akademinio avantgardo klasika, galbūt atrasti
bei patyrinėti ir pirminius šaltinius.
Sigur Rós "Ágætis Byrjun" (2000)
Grupė iš egzotiškosios Islandijos. Pliusai - gana originali ir savita
muzika, kurios stilių sunkoka nusakyti (kai kur įvardijama kaip "Post-rock"
ir kitais terminais). Iš esmės tai romantiška, svajinga, lėta ir "atmosferiška"
muzika. Vokalas primena Smashing Pumpkins, tik dar
švelnesnis ir paaukštintas. Minusai - tiek vokalas, tiek orkestruotės
daug kur skamba pernelyg sachariniškai. Band'o narių tautietės Bjork
paskutiniai albumai taip pat pilni švelnaus intymumo ir subtilybių,
bet saldumu jos tikrai neapkaltinsi.
Ensemble 8 "Ensemble 8" (1999)
Tai daugiau skirtingų kompozitorių ir muzikantų projektas nei grupė,
suburtas "Firebird" organizacijos, inicijuojančios kolaboracinius
naujosios muzikos projektus, kuriuose jungiama naujos elektroninės audiotechnologijos su tradiciniais instrumentais.
Albume - savita ir graži muzika. Darbas įrašytas kokybiškai tiek muzikine
tiek technine prasme. Kompozicijose nemažai įdomių, keistų ir subtilių
garsų bei sąskambių, nors muzika neperkrauta ir artima minimalistinei
"new music" tradicijai. Harmoninga pusiausvyra tarp natūralių ir elektroakustinių
garsų, tarp akademinio ir eksperimentinio skambesio. Darbą gyvina
žaismingas ir kartu gan paprastas, deklamuojantis moteriškas vokalas - daugiau kaip instrumentas nei prasminis elementas.
Rekomenduojama klausyti per gerą audioaparatūrą.
Vienas gražiausių The Cure albumų. Manding, kartu su "Disintegration" (1989) šie albumai yra grupės "gulbės giesmė". Žinia, Kiūrai į muzikos istoriją įėjo su savo "Pornography" (1982), ir praėjus dešimtmečiui gan vitališką depresūchą keičia elegiška ramesnė muzika. Tačiau jaučiasi grupės brandumas ir kiūriško stiliaus susiformavimas. "A Letter to Elise"
ir apylinksmė, tęsianti "Love Cats" liniją "Friday I'm In Love" patapo net radio hitais, tačiau tikrai nepasakysi, kad Smithas ir co. parsidavė... Visas albumas vientisas, malonus ausiai ir sielai, klavišinių prisodrinta melancholija gali būti kaip balzamas dūšiai, kas ir pritinka grupei tokiu pavadinimu. Po šio darbo The Cure nieko išskirtinio - drįstume teigti - nebesukūrė, tik daugiau-mažiau kartojo pati save.
Massive Attack "100th Window" (2003)
Stilingas, rafinuotas, atmosferiškas, gerai-padarytas massiveattack'iškas darbas. Tačiau nelabai įdomus, pernelyg šaltas ir nupoliruotas (emigranto Tricky purvo vonios čia praverstų), neįsimintinas ir bejausmis. Skambesiu primena "Mezzanine" (1998), tačiau pastarasis, nors ir būdamas struktūriškai paprastesnis, turi žymiai daugiau įtaigos. Nepadeda ir Sinnead O'Connor neįtikinamai jausmingi vokaliniai intarpai - šios vietos tai tiesiog šiek tiek pablogintos jos pačios senesnių albumų sound'o versijos. Kad nebūt pernelyg kategoriškais ir tendencingais, galima pakartot, jog albumas stilingas ir gerai padarytas... :-).
Thievery Corporation "The Richest Man In Babylon" (2002)
Puikus albumas - lounge'inis, bet ne lėkštas, vientisai apjungiantis dub, world, triphop ir dar nemažai ką fjūžn'as skamba švelniai, šiek tiek elegiškai ir narkotizuojančiai; elektronika turi ir akustinio natūralumo prieskonio. Nors žanro lengvumas ir kažkokių labai išskirtinių savybių nebuvimas ir neleidžia albumo apšaukti šedevru, bet korporacija čia pasirodė iš gerosios pusės.
