Dvi gitaros, šokėjas, nuotraukos, kėdės ir klausytojai. Tokiam kontekste „Tyla junta“ nutarė praleisti vakarą ir prisidėti prie antipop‘so platintojų.
Šį kartą iš grupės buvo atimta neribota erdvė, paskutiniai keli koncertai vyko Rotušės aikštėje, kur garsus nešiojo vėjas, o muzikantai kaip herojai drąsiai kovojo su siaučiančiomis aplinkui gamtos stichijomis. „Tyla junta“ buvo įsprausta į ribotą stačiakampį iš kurio nei viena nata neturėjo šanso pabėgti. Garsai blaškėsi nuo sienų prie lubų, nuo grindų prie sienų, nuo lubų prie grindų kaip negailestingai daužomas skvošo kamuoliukas. Jei kur ir rasdavo užuovėją tai nebent gailestingo klausytojo užantyje.
Uždaroje erdvėje šokėjas jautėsi žymiai jaukiau ir natūraliau, jam pakankamai sėkmingai sekėsi demonstruoti, iš gitarų trykštančio post industrinio „noiso“, keliamas baimes ir viltis. Tai jis darė su kėde ir be jos, sėdėdamas, gulėdamas, šokinėdamas ir užsidengdamas veidą ranka. Gitaristai irgi nešykštėjo judesių, o išgaunami gitarų garsai, kaip iliustracijos atsispindėjo jų veidų grimasose.
Visame šiame garso ir judesio spektaklyje buvo bandyta ir apie kažką pasakyti žodžiu. Kodėl bandyta ir apie kažką? Todėl, kad pavyko suprasti tik kelis pavienius žodžius. Turbūt grupė jaučiasi tokia populiari, kad neabejoja jog gerbėjai jau senai moka mintinai jų dainų žodžius ir visai nėra reikalo vargti dėl garso aparatūros suderinimo. O gal tie tekstai buvo visai nesvarbūs? Nereikšmingas pokalbis tarp muzikantų grojimo metu. „Tu kaip vakar? Gerai?“, „Jėga!“, “Tai varom?“, „Varom!“.
Viena iš dainų buvo paįvairinta dūsavimais. Taip kaip apie ką dainuojama nesupratau, tai dūsavimus priskyriau Froidiškajai erotikai, skirtai jaunesniajai auditorijos daliai sužavėti.
Nepaisant nesuprantamų tekstų, muzikos masė kerėjo ir būrė. Norėjosi kartu su šokėju pasivolioti garsuose. Siužetinės, portretinės, socialinės ir poetinės fotografijos ant salės sienų papildančios muziką, o muzikantai tęsiantys garsais fotografijų pradėtas ir neužbaigtas istorijas, kūrė performanso įspūdį. Kūrį būtų buvę galima dar daugiau sustiprinti, jei fotografijos nestatiškai kabotų ant sienų, o kad ir būtų, pavyzdžiui nuleistos nuo lubų, tarp kurių ir atsidurtų klausytojai.
„Tyla junta“ performiškai užbaigė koncertą, kai dar muzikai grojant paliko instrumentus scenoje, o patys atsisėdo salėje tarp klausytojų. Fantazuojant, pasirodymo pabaigoje ant scenos galėtų likti muzikantų per projektorių rodomas koncertas, kuriam pasibaigus patys muzikantai ir paplotų. Beje, tai praverstų ir netolimoje ateityje, nes žiūrint į žmonių abejingumą intelektualiniam – dvasiniam produktui ir jo visuotinį neigimą, greitai patys kūrėjai taps savo kūrinių vieninteliai žiūrovai ir klausytojai.