Kauno klubas Džem Pub – vieta, kur pastaruosius kelis metus glaudėsi benamis Lietuvos avangardas. Vieną šiltą rugsėjo šeštadienio vakarą praplėtė savo geografiją ir svetingai į savo glėbį priėmė kompozitorę ir atlikėją iš Kanados Dora Bleu. Savo internetiniame puslapyje Dora Bleu pristato save ne tik kaip moterį iš kūno ir kraujo, ne tik kaip muzikantę su gitara, bet kaip ieškantį ir nerimstantį žmogų, nuolat bandantį praplėsti savo pojūčių ir pažinimo ribas. Iš jos požiūrio seka, idealistinis, nematerialistinis pradas, šiuo metu taip nebūdingas vakarams, kur pūvantis kapitalizmas baigia išparduoti savo puvėsius.
Ji visai nepanaši į tas saldžias dainuojančias moteriškes su gitaromis, senai jau užplūdusias sceną, kurioms beveik tas pats ar dainuoti, ar nusirengti, svarbu, kad mokėtų pinigus. Ką ir kalbėti, nuogas kūnas - ypač moteriškas – patrauklesnis, nei nuoga siela, nors Dora Bleu ir bando tai paneigti. Kad ji nesivaiko komercinės sėkmės galima įsitikinti paklausius jos kūrinių internete „http://www.myspace.com/dorableu”.
Nebijodama būti nuobodi, ji minimalizmą pasiėmė kaip savo dainų pamatą, lipdydama ant jo savo sielos išgyvenimų pastatus, kur išoriniam patrauklumui yra skiriamas „minimalistinis“ vaidmuo. Minimalizmas jau toks yra, kad jam turi atsiduodi, jei nori patekti į jo vidų, kur beje gali atrasti tikrai dar neregėtus horizontus. Bet kaip ir atlikėjui, taip ir klausytojui ne visada pavyksta užčiuopti tą švelnią kaip pūkas vibraciją. Geriausia jei į tokį koncertą ateina žinantis ko tikėtis klausytojas. Iš gatvės papuolęs praeivis mažiausiai ką patiria tai kartų nusivylimą, o žiūrėk koks „padauginęs“ pasijutęs kvailiu ima ir supyksta ant garso kolonėlės. Gerai jei nukenčia tik garso kolonėlė ir atlikėjui nereikia keisti žandikaulių. O pasekmėje - materialinė žala klubui ir moralinė visuomenei. Tad klubas Džem Pub, galima sakyti, ne tik našlaičio avangardo paskutinis prieglobstis, bet ir vieta kur atliekamas svarbus visuomenės muzikinio skonio lavinimas.
Tačiau šios atlikėjos kūriniai ne vien iššūkis visuomenei. Minimalizmas su klasikinės gitaros potepiais ir tradicišku britams bardų dainavimo intonacijomis daro muzikines kompozicijas suprantamas ir tiems, kurių muzikinis išprusimas tvyro tarp avangardo ir popso. Vis dėlto moteriškas balsas paslaptingu būdu taurina sklindantį „noisą“. Ir jei vienišas garsas greičiausiai būtų pro vieną ausį įėjęs ir tuoj pat ir išėjęs, tai moteriškų intonacijų nuoširdus skausmas ir nusivylimas kausto dėmesį ir kaip nemarusis Danko ištraukęs ir aukštai iškėlęs širdį, savo gyva ugnimi, veda iš niūraus ir tamsaus gyvenimo miško.
Dora Bleu koncertuoja solo arba su savo grupe. Ji pasirodo klubuose ir muzikiniuose festivaliuose. Bet kad ne visada sėkmingai byloja atsitikimas Italijoje, kur vieno klubo savininkas, toks ponas pomidoras iš „Čipolino“, paprašė muzikantus palikti klubą. Ne dėl nepadoraus elgesio, ne dėl per garsios muzikos, bet dėl per keistos muzikos. Ponas pomidoras įpratęs prie ritmo ne tik lovoje, bet ir savo klube, prarado viltį sulaukti kada šie muzikantai suderins savo instrumentus, jam net mintis nekilo kad jie jau groja.
Klubo Džem Pub scenoje Dora Bleu pasirodė solo. Buvo galima išgirsti ne tik jos internetiniame puslapyje, pirmai pažinčiai, patalpintas kompozicijas, bet ir daug kitų kūrinių. Norintys galėjo įsigyti koncerto metu platinamų jos CD.
Afišos anonsas „Besisukanti 78ių greičio plokštelė nužudyto dvasininko namuose“ žadėjo makabriškas Manson‘o emocijas, persipinančias su klasikinės gitaros garsais, kurių teko laukti beveik iki pat koncerto pabaigos.
Subtili ir rami pradžia, harmoningai derant balsui su gitara, galėjo ir nuvilti kai kuriuos kruvinu pavadinimu susigundžiusius klausytojus. Dora Bleu skambino gitara ir jai vienai juntamu vidiniu ritmu išdainavo savo viltis ir neviltis. Publika pamažu šiltėjo nuo alkoholio ir svetimėjo muzikai. Jai vis labiau rūpėjo pakalbėti su savimi nei išklausyti žmogaus scenoje. Nuo stalų pakyla jiems atrodė „iki kelių“, nors paprašyti užlipti ant jos išreikšti savo mintis, dažniausiai strimgalviais puola slėptis už stikliukų ir bokalų. Prasimušantis pro šurmuliuojančią publiką čaižus dainininkės balsas tikrai vietomis skambėjo gan makabriškai. Nuoširdi emocija tarp abejingos ir girtėjančios publikos pati savaime tapo menu, čia net nieko nereikėjo daugiau kurti. Gaila, kad tylos ir įsiklausymo vertas koncertas vyko „noiso“( blogąja prasme ) aplinkoje.
Ką apie savo kompozitorę ir dainininkę galvoja kanadiečiai sunku pasakyti, bet po koncerto to paties paklausti keli vietiniai jaunuoliai nereikšmingai susiraukė, ką būtų galima interpretuoti kaip „iš bėdos“ praleistą laiką. Kiti mandagiai gyrė. O vienas klausytojas į mane taip pažvelgė, kad net klausimą pamiršau.
Gal ir nebuvo šis koncertas didelis stebuklas muzikine prasme. Čia takus jau senai pramynė ir savo puslapius muzikinėse enciklopedijose užėmė Keidžai, Štokhauzenai ir Co. Bet gyvas muzikavimas, paverčia vakarą „tikru“ ir „gyvu“, nors kelioms valandoms išvaduoja snaudžiančią sielą iš kūrybą imituojančių daiktų, tokių kaip TV, CD, DVD etc. Užbaigti vakaro įspūdžius norėtųsi Dora Bleu žodžiais „Grodama aš kuriu realybę, štai dėl ko aš groju.“
Vakarą vedė prieš tai dalykiškus ryšius su atlikėja ir kompozitore užmezgęs nenuilstantis KITOKIOS muzikos puoselėtojas Raimundas Eimontas. Vakaras vyko Džem Pub klube, tapusiu KITOKIOS muzikos gerbėjų užuovėja.