Taip jau atsitinka, kad ilgus metus brandinta žmogiška patirtis virsta meniniais kūriniais. Kas dėl šlovės, kas dėl pinigų, kas dėl vidinio skausmo lipa ant scenos rodytis ir skųstis. Kas R. Eimontą paskatino tai padaryti ir demonstruoti muzikinę-žodinę-judesinę kompoziciją „Pelytė spąstuose mano guoly“ spėti nesiimsiu. Aišku tik viena, kad nedidelėje, bet jaukioje Kauno viešosios bibliotekos salėje susirinkęs klausytojų būrys, atlikėjams turtų nesukrovė. Tuo labiau, kad koncerto pabaigoje, scenos tyloje, paskutinei natai gęstant, susikaupimo tylą sujaukė girto žiūrovo reikalavimas - „Grąžinkit pinigus!“. Taip jau būna su interneto išlepintais žiūrovais, visko norisi už dyką, kaip ir visada.
Užbėgdamas už akių norėčiau pasakyti, kad mačiau ir girdėjau bene pirmą grupės „Tyla Junta“ (per visus jų vienerius gyvavimo metus) koncertą, kai galėjau mėgautis, o nevargti bandydamas suprasti išgirstą žodį ar garsą. Pagaliau salės erdvė ir garsas derėjo harmonijoje. Keista, bet buvo nei per garsu, nei per tylu, kas leido į kūrybinį procesą pažvelgti žingeidaus žiūrovo akimis, o ne raukytis nuo bandymų suprasti kas čia vyksta.
Neslėpsiu, pradžioje buvau nusiteikęs priešiškai, nes laukiau naujo grupės „Tyla Junta“ išbandymo garsu, kur vėl instrumentai skambės sau, o teksto buvimą galima bus spėti iš žiopčiojimo. Bet tariamus žodžius girdėjau ir kas keisčiausia supratau. Priešiško nusistatymo ledai ėmė tirpti. Tiesa, dar truputį pašaldė kai pjesės herojė pelytė-mergytė scenoje užsirūkė. Šiais antinikotininiais laikais, rūkymas kaip dramaturginis sprendimas išreikšti įtampai ir nerimui pasirodė lėkštas ir primityvus, geriau jau narkotikus leistis, tuomet dugnas akivaizdesnis. Pateisinti būtų galima, nebent beprotišku aktorės noru rūkyti.
Pelytės balsas ( aktorė Edita Niciūtė ) buvo aiškus ir įtikinamas, ji neleido suabejoti savo liūdnu likimu šiame žiauriame spąstų pasaulyje, tik gulinėjimas ant pianino prietemoje pasirodė keistas – ar tai ji, nuo nepakeliamų apie nelaimingą meilę minčių alpsta, ar tai šiaip iš tingulio gulinėja. Nes gulinėti ant scenos ir be jos buvo kam, tai profesionaliai darė šokėjai, kurie skraidė po sceną kaip herojų praeities šešėliai, įpindami į dramaturginį audinį naujų spalvų.
Kalbant apie muziką, buvo galima išgirsti tiek senų, tiek naujų „Tyla Junta“ dainų. Nustebino atsiradęs nebūdingas melodingumas muzikinėse kompozicijose ir gimdė mintis apie pataikavimą klausytojui. Nejau išblėso jaunystės maksimalizmas ir aistra išgirsti kaip skamba siela!? Viskas kas liko iš ilgamečių paieškų ir variacijų „OM“ tema - melodingos kompozicijos plėšomos dūžtančių gitaros garsų!? Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Grįžimas prie tradicijos, kompozicijoms suteikė paprastumo ir formiškumo.
Gal ir trūko muzikiniam spektakliui Pink Floyd‘ų nulaižytų harmonijų ir socialinės „Sienos“ statomos stadione, bet „Spąstai“ pastatyti scenoje, į kuriuos pagavo muzika ir žodžiai, baigėsi taip greitai, kad dar nesinorėjo jų palikti, o norėjosi mirtiną sūrį kramtyti toliau.
Scenoje tiek visko buvo daug ( aktorės tekstai, šokėjų - Evelinos Pilibavičiūtės ir Tomo Lagunavičiaus šokiai, dainos, viskas susimaišę ir persipynę ), kad atrodė neišvengiamai pavirs chaosu, bet visų šių talentingų kūrėjų pastangų dėka buvo galima mėgautis vientisu, organiniu garsų-judesių-žodžių spektakliu, kur ir pats pasijutau pelyte spąstuose, tiktai savuose. Visi mes turime savo spąstus ir dėkui menininkams padedantiems iš jų išsivaduoti. Jei neišsivaduoti, tai bent jau į juos pažvelgti iš šalies. „– Spąstus į sceną! ”.