Introdukcija:
Pilietis Raimundas Eimontas, iseidamas iš LYTAGROS degalinės Ateities plente (tarp Vilniaus ir Kauno) galva atsitrenkė i stiklines, nepažymėtas duris (nes jos automatiškai neatsidarė, o turėjo). Patyręs šoką ir susinervinęs, spontaniškai į jas įspyrė. Už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir prokurorė Loreta Šimkuvienė pareikalavo bausmės - 6 mėn. viešųjų darbų. Žemiau esantis tekstas yra kaltinamojo R.E. paskutinis žodis teisme.
„Jeigu tu dar nenuteistas,
tai ne tavo nuopelnas,
o mūsų darbo trūkumas“
(F.E.Dzeržinskis)
1. Bendra problema – moralinė visuomenės krizė. “Svarbiausia šios krizės pasekmė – nekalbu apie gilesnes kultūros dilemas – yra civitas praradimas, spontaniško pasirengimo paklūsti įstatymui, gerbti kitų teises, atsisakyti asmeninio praturtėjimo pagundų visuomenės gerovės labui praradimas – trumpai tariant, nesugebėjimas atiduoti pagarbą „miestui“ [t.y. bendruomenei – R.E.], kurio piliečiais mes esame. Užuot tai daręs, kiekvienas eina savo keliu, puoselėja savo asmenines ydas, kurioms pataikauti galima tik visuomenės naudos sąskaita.“[ Daniel Bell „Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai”.ALK/ALMA LITERA 2003]
Mano giliu įsitikinimu ši byla akivaizdžiai išreiškia gilią mūsų visuomenės, teisėsaugos sistemos ir visos valstybės moralinę bei dvasinę krizę. Kartu tai yra bendros Vakarų civilizacijos dvasinės degradacijos ir deviacijos grubi iliustracija. Būtent tokias tendencijas apčiuopia bei patvirtina pasaulio mokslo autoritetai, o jos plinta vis platyn ir plūsta bemaž į visas gyvenimo sritis. Taip pamažu griaunami ir niokojami „iš vidaus“ praktiškai visi baltosios rasės būties komponentai.
„[...] Šiandien žmogus jau neieško aukščiausio gyvenimo tikslo savyje, jis virto savo paties sukurto ekonominio mechanizmo įrankiu. Jis rūpinasi efektyvumu ir sėkme, o ne savo laime ir sielos puoselėjimu.“
[Ėrichas Fromas „Psichoanalizė ir religija“. Vilnius. Mintis 1981]
Akivaizdu jog ir šios bylos generatoriai taip pat rūpinasi tik savo „efektyvumu ir sėkme“ – vieni siekdami maksimalaus materialinio pelno ( ką neva sutrukdė kaltinamasis „sutrikdęs parduotuvės veiklą“ ), kiti – t.y. pati kaltintoja, siekdama ( anot jos pačios ) „dirbti savo darbą“, - tai yra taip pat siekti „efektyvumo ir sėkmės“ ( aka karjeros ) bet kokia, net ir kito žmogaus gyvenimo, kaina.
[ Beje, vienas garsiausių išeivijos menininkų - Jurgis Mačiūnas - vienam Niujorko teismo pareigūnui yra rašęs, jog pastarojo „darbas“ yra „persekioti ir kankinti menininkus“. Taiklus pastebėjimas, kurį galima pagrįstai peradresuoti ir šios bylos kaltintojai. ]
Žinoma, gali būti ir kitų, man nežinomų motyvų, kodėl ši apgailėtina byla taip stropiai ir atkakliai fabrikuojama, tačiau esu tikras kad visi jie rikiuojami pagal tą pačią „efektyvumo ir sėkmės“, t.y. NAUDOS formulę.
Paprastai taip elgiasi arba egoistinių tikslų siekiantys, arba dvasinį savarankiškumą ir asmeninį identitetą praradę asmenys, aklai paklūstantys bet kokios sistemos spaudimui ir nesugebantys daryti jokių personalinių pasirinkimų, sprendimų bei imtis atsakomybės už juos. Deja, tokių žmonių kategorijai priskirčiau ir kai kuriuos šios bylos dalyvius.
„Nors išsivysčiusios industrinės civilizacijos vergai virto sublimuotais vergais, jie ir toliau lieka vergais, nes vergystė apsprendžiama ne paklusnumo laipsniu ir ne darbo sunkumu, o būties kaip paprasto instrumento statusu ir žmogaus suvedimu į daikto būklę.
Tai ir yra grynoji vergystės forma: būtis instrumento, daikto pavidale. Ir tai, kad daiktas gyvas ir pats pasirenka savo materialinį ir intelektualinį peną, tai, kad jis nesijaučia daiktu, tai, kad jis patrauklus ir judrus, nekeičia tokio egzistavimo esmės.“ [HERBERTAS MARKUZE „Vienaplanis žmogus“. Maskva. „REFL-book“, 1994]
2. Ši byla yra amorali, absurdiška ir antihumaniška iš esmės.
Nes pati savaime teisėsauga nėra kažkoks absoliutas ar tiesos monopolininkas. Ir jeigu ji nesiremia universaliais žmogiškumo, teisingumo kriterijais, ji patampa tik sausu, formaliu straipsnių ir paragrafų rinkiniu, iškreipia savo tikrąją prasmę ir paskirtį – atskleisti tiesą, tarnauti teisingumui - ir virsta savo paties priešingybe. Kodeksai sukurti žmonėms, jų tarpusavio santykių tvarkymui, o ne žmonės sukurti kodeksams, jų veikai reikšti ir galiai demonstruoti.
„Argi neaišku, kad nehumaniška visuomenė arba visuomenė kelyje į nužmogėjimą greitu laiku taps svetima tam, ką mes vadiname „tiesos dvasia“, kuri, nesitaikydama su jokios ribotos tiesos ar atskiros sistemos galimybe, turi būti mąstoma tik kaip šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų[...].“/C. Marcel/.
[Irena Gaidamavičienė „HOMO CREATOR: sąmonė ir būtis“. Vilnius „Technika“ 1997]
Todėl formalizmas teisėje yra ypač netoleruotinas dėl potencialios galios ir gebėjimo destruktyviai ir nepataisomai veikti visuomenės narių ir jų grupių egzistenciją.
Bylos amoralumas pasireiškia dar ir tuo, jog ją sukėlę asmenys net neslepia, jog siekia pasipelnyti. Spaudoje vienas degalinės vadovų atvirai pareiškė, jog jų tikslas yra gauti draudimą už sugadintas duris, o skundą policijai jie pateikę „automatiškai“, paversdami mane savotišku „atpirkimo ožiu“ atsinaujinant pasenusią įrangą.
Jiems visiškai nusispjauti į tai, kad jų įstaigoje jų klientas, kuris potencialiai neša jiems pinigus, patyrė fizinę ir moralinę žalą. Tai tipiška naujalietuviška maksima - svarbūs gyvenime yra tik pinigai ir jų kiekis. Sąžiningo, rūpestingo, žmogiško verslininko neršytas garbės kodeksas jiems paprasčiausiai neegzistuoja.
Ypač jaudina ir neramina tai, jog analogišką poziciją užima ir galinga valstybinė jėgos struktūra – prokuratūra, kuri ne tik nesistengia įvertinti visų bylos aplinkybių, tačiau itin schematiškai, formaliai ir vienpusiškai vertina joje nagrinėjamus įvykius; ignoruoja akivaizdžius faktus, piknaudžiauja savo jėga ir nebaudžiamumu pagal seną čekistinį principą: „Jeigu tu dar nenuteistas, tai ne tavo nuopelnas, o mūsų darbo trūkumas“(F.E.Dzeržinskis).
Tuo prokuratūra šiuo atveju tarnauja ne visuomenei ir jos nariams, o savitiksliams interesams bei pažeidžia elementarius teisingumo ir žmogiškumo principus.
Verta pažymėti prokuratūros kaip institucijos dviveidiškumą, veidmainystę ir amoralumą taikant dvigubus standartus. Plačiai nuskambėjusioje garsaus krepšinio trenerio V.Garasto byloje dėl rasistinių pareiškimų (kurie, kaip įtariu, kur kas labiau įžeidė ir galbūt išgąsdino juodaodžius „Žalgirio“ komandos krepšininkus, nei „chuligano ir vandalo“ R. Eimonto veiksmai - degalinės kasininkę), tyrimas buvo nutrauktas, nes neva p.Garastas nežinojo, jog jo pokalbis įrašinėjamas!
Tačiau manuoju atveju aš TAIP PAT NEMAČIAU DURŲ STIKLO IR TODĖL NEŽINOJAU JOG JIS YRA!
Taigi - mano byla taip pat turėjo būti nutraukta arba nekeliama iš viso, nes atvejis visiškai IDENTIŠKAS.
Žinoma, menas, kultūra ir muzika tokioje mentaliai nustekentoje šalyje kaip Lietuva, deja, negali lygintis su krepšiniu. Ir garsus muzikas, buvęs Kauno miesto kariljonierius Raimundas Eimontas, visą savo lygšiolinį gyvenimą pašventęs kultūros ir meno puoselėjimui mieste, šalyje ir užsienyje, - negali net tikėtis tokių „lengvatų“ kaip žmonės, kurių visas darbas tėra mėtyti apvalų daiktą į krepšį.
Nereikia būti ypatingu sociologijos ekspertu, kad pamatytume, jog mūsų valstybėje vyksta tikras karas prieš gyvą ( ne istablišmentinę ir ne populistinę ) kultūrą puoselėjančius, įprasto ir neoficialiai aprobuoto ‚normalaus‘ standarto neatitinkančius žmones. Šie žmonės ne tik stumiami iš viešo-visuomeninio gyvenimo, darbo vietų, tačiau dažnai netgi fiziškai ir morališkai žalojami ne tik dėl kitoniškos pasaulio ir būties vizijos, bet netgi kitokios išorinės išvaizdos. Visiems žinoma, jog net šiomis dienomis žmonės yra sumušami gatvėje vien todėl, jog dėvi kitokius rūbus ar neįprastas šukuosenas.[situacija su policija per koncertą]
Deja, tokios uniforminės “visi kaip vienas“ sampratos, pasiekusios mus iš sovietinės epochos lagerinės sistemos mentaliteto glūdumų, ne tik gajos šiandien, tačiau vis dar skverbiasi į visuomeninį gyvenimą, mass media, politiką ir individualią kiekvieno piliečio sąmonę. Tai formuoja tam tikras visuotines- -bendruomeninės mąstymo ir vertybines klišes, persmelkiančias absoliučiai visas visuomeninio gyvenimo sritis.
Todėl matome jog: „Ribinę būklę pasiekęs racionalumo pasaulis jo pagimdytų vidutinybių gausos dėka Vakarų visuomenėse įtvirtino naudingumo ir valdymo viešpatiją.“
[Irena Gaidamavičienė „HOMO CREATOR: sąmonė ir būtis“. Vilnius „Technika“ 1997]
3. Noriu ypač pabrėžti, jog siekis mano vienintelį ir nesąmoningą spyrį į duris traktuoti kaip nusikaltimą, yra nedovanotinai tendencingas, trumparegiškas, piktavališkas, ir niekuo nepateisinamas.
Pirma – šis mano judesys teisinio nagrinėjimo metu „išimamas” iš įvykio konteksto ir a priori laikomas neadekvačiu patirtai traumai. ( Suprask – galva trenktis į netvarkingas stiklines duris yra niekis, tačiau spontaniškas spyris koja į jas – štai kur Nusikaltimas! )
Tačiau niekas taip ir nepaaiškino KOKIU PAGRINDU šis spyris laikomas neadekvačiu smūgiui galva? Kas gali pamatuoti šį adekvatumą, ir ar jį pamatavo?
Deja, argumentacijos šiuo klausimu bylos nagrinėjimo procese nebuvo JOKIOS...
Manau, kad šiose konkrečiose aplinkybėse mano reakcija į patirtą traumą buvo visiškai adekvati, normali ir pateisinama žmogiškos psichologijos ir mokslo pagrindu. Dar daugiau – aš laikau jog šis spyris yra ne mano nusikaltimas, o NUKENTĖJIMAS. Kadangi ne savo valia, o tam tikrų poelgių ir pažeidimų, kurių kaltininkai yra degalinės LYTAGRA vadovai, buvau išprovokuotas ir priverstas atliktį veiksmą, kuris man pačiam buvo fiziškai ir psichologiškai skausmingas, nemalonus, pažemino mane mano paties ir kitų žmonių akyse, sukėlė didelį sielos diskomfortą, asmeninio netobulumo pojūtį, apgailestavimą, gėdą, graužatį ir t.t. Šių veiksmų ir jausmų pasekmėje patyriau didelę fizinę ir moralinę žalą. Taigi – faktiškai ir realiai esu NUKENTĖJUSYSIS, o ne kaltinamasis.
Beabejo, suprantu oponentų prieštaravimą, girdi, reakcija spyriu koja yra neadekvati todėl, kad durų spardyti negalima! Tai nusikaltimas - vandalizmas, chuliganizmas, etc….
Tačiau - ar galima pažeidinėti įstatymus?
Ar tinkamai nesutvarkyta aplinka dėl kurios žmonės tranko savo galvas ( liudininku tvirtinimu tai vyko ne kartą ) - nėra nusikaltimas?
O gal mūsų valstybėje tiesiog normalu aplaidumu ir abejingumu pažeidinėti, sakykim, nustatytą pastatų eksploatavimo tvarką; ir privalomų visiems tokio pobūdžio objektams reikalavimų nevykdymu niekuo dėtus piliečius pasmerkti rizikai patirti fizines ir moralines traumas, bei provokuoti juos atlikti jiems patiems nemalonius ir žalingus veiksmus?
Tai teisėta ir toleruotina?
(Juolab, jog pirmuoju atveju tiesiogiai nukenčia gyvi žmonės, o antruoju – tik negyva materija ( t.y. stiklo ir metalo gabalas )).
4. Aukščiau išdėstyta aplinkybė atskleidžia dar vieną bylos aspektą – etinius prioritetus. Kas svarbiau - Žmogus ar Daiktas? Čia vienoje svarstyklių lėkštelėje guli stiklo ir metalo gabalas, kitoje – gyvas žmogus. Kas brangiau? Ir kas svarbiau? Ar žala, padaryta negyvam daiktui, ar žmogui?
Atsakymas, manau, turėtų būti vienareikšmiškas, tačiau bylos eigoje, deja, regiu ką kitą...
Taigi, jeigu dėl žmogaus susižeidimo ir jo sukeltos afekto būsenos įvykdytas nepiktybinis veiksmas negyvam daiktui yra traktuojamas kaip potencialus nusikaltimas, tai kuo tuomet laikyti dėl šio nepiktybinio veiksmo vykdomą gyvo žmogaus psichologinį-moralinį terorą ir piktybinį siekį sužlugtyti jo gyvenimą?
Pagal analogišką kaltinamąjai logiką, jeigu neadekvatu susitrenkus „kažkokią“ galvą ir dėl to susinervinus įspirti į duris; tai juo labiau neadekvatu dėl spyrio į „kažkokias“ duris pusantrų metų kankinti žmogų, niokoti jį morališkai, gaišinti jo laiką, trukdyti tiesioginį jo darbą ir pareigų atlikimą, piršti jam nusikaltėlio statusą visam likusiam gyvenimui, stumti jį į finansinį krachą, neviltį, o galbūt ir į savižudybę...
Ir tai dar ne pabaiga!!!
Todėl iš tikrųjų mano giliu įsitikinimu už visa tai kaltinamųjų suole turėtu sėdėti pati kaltintoja – prokurorė Loreta Šimkuvienė.
5. Kaltintoja savo kaltinamąjame rašte labai akcentuoja neva juokingą ir kvailą mano teiginį, jog, esą, „durys užpuolė mane“. Toks prokurorės elgesys yra paprasčiausiai lėkštas, primityvus, banalus, vulgarus ir neetiškas, kadangi siekia pristatyti mane teismui kaip kažkokį nevisprotį, galintį pasakyti ir padaryti bet ką.
Kadangi esu pripratęs bendrauti su nors kiek fantazijos ir vaizduotės turinčiais asmenimis, net nepagalvojau, kad mano žodžiai gali būti traktuojami taip tiesmukiškai.
Atsakingai pareiškiu, jog durų „užpuolimas“ – metafora, išreiškianti į jas atsitrenkusio subjekto (t.y. mano) momentinę psichologinę būseną. Logiškai aš suvokiu, jog durys negalėjo to padaryti, tačiau kontakto momentu nukentėjusysis negali racionaliai diferencijuoti smūgio prigimties – t.y. suvokti judantis ar nejudantis daiktas susiduria su jo kūnu, ir apskritai suprasti kas vyksta tuo momentu. Bet kokiu atveju jaučiamas stiprus smūgis, koks paprastai būna užpuolimo atveju suduodant kietu daiktu. Todėl aš jaučiausi LYG užpultas, ir tai yra absoliuti tiesa. Deja, tai sunkiai gali įsivaizduoti ir suvokti panašios patirties neturintys asmenys.
Mano manymu labai svarbi aplinkybė yra ta, jog smūgis į nepaženklintą skaidrų stiklą būna VISIŠKAI NETIKĖTAS. Todėl nukentėjusysis neturi jokių šansų net psichologiškai pasiruošti tokiam potyriui, kas paprastai įvyksta esant įprastam užpuolimui. Šiuo atveju netikėtumo faktorius žymiai sustiprina stresorių ir padidina jo poveikį organizmui bei psichikai. Žmogus tiesiog nesuvokia kas įvyko.
Gyvenimiškoje praktikoje žinome, jog panašių netikėtumų ištikti subjektai dažnai imasi chaotiškų veiksmų, pav: įsipjovusi į pirštą šeimininkė sviedžia peilį šalin; staigią ataką patyrę kareiviai šaudo aklai, kur papuola ir pan...
Po tokių ekscesų – šiuo atveju susitrenkimo - kalbėti apie kokius nors ‚logiškus‘ veiksmus (skambinimus į policiją, greitąją ar pan.) yra naivu ir beprasmiška, nes žmogus išgyvena fizinio ir psichinio skausmo sukeltą stresą, nėra ‚logiškumo būklėje‘ ir negali blaiviai-racionaliai mąstyti. Todėl iš tikrųju yra nerimta galvoti, jog subjektyvūs individo išgyvenimai panašiose situacijose yra „nerimti“.
„Kasdienis protas neigdamas iracionalios sąmonės ir iracionalios logikos galimybę, čia pat sau prieštaraudamas sutinka, kad subjekto intymūs išgyvenimai bendromis frazėmis yra nepaaiškinami ir nelogizuojami. Racionalizmas vis dar tvirtina, kad bet koks iracionalumas yra bet kokios logikos nebuvimas arba tiesiog kvailybė, prasimanymas, mistifikavimas ir t.t.“[Irena Gaidamavičienė „HOMO CREATOR: sąmonė ir būtis“. Vilnius „Technika“ 1997]
Juolab jog visą individo veiksmų konsistenciją lemia patirtas skausminis potyris, kuris „žiūrint iš emocinio išgyvenimo pusės [...] turi gniuždantį ir sunkinantį, dažnai kankinantį charakterį, stimuliuoja įvairias gynybines reakcijas, nukreiptas į vidinių ar išorinių dirgiklių, sąlygojančių šį pojūtį, pašalinimą.“ [PSICHOLOGIJA. Žodynas. Politizdat. Maskva 1990]
Staigus, stiprus, netikėtas skausminis potyris dažnai subjektą pastūmėja į afekto būseną.
‚AFEKTAS (lot. Affectus – sielos jaudulys, aistra) – stipri ir santykinai trumpalaikė emocinė būsena, susįjusi su staigiu svarbių subjektui gyvenimiškų sąlygų pasikeitimu ir lydima aštriai išreikštais judesių pasireiškimais ir pokyčiais vidinių organų funkcijose [pabr. – R.E.]. Afektas įvyksta kaip atsakas į jau įvykusį vyksmą ir tartum jį užbaigia. Afekto esmėje glūdi žmogaus pergyvenama vidinio konflikto būsena, pagimdyta arba prieštaravimų tarp jo geismų, pastangų, troškimų, arba prieštaravimų tarp reikalavimų, kurie pateikiami žmogui (arba kuriuos jis pateikia pats sau), ir galimybėmis šiuos reikalavimus įvykdyti. Afektas vystosi kritinėse sąlygose kuomet subjektas nesugeba surasti adekvačios išeities iš pavojingų, dažniausiai netikėtai susiklosčiusių situacijų [pabr.R.E.]. Turėdamas dominantės savybes, afektas stabdo su juo nesusįjusius psichinius procesus ir įperša vienokį arba kitokį stereotipinį „avarinės“ situacijos sprendimo būdą ( nustėrimas, bėgimas, agresija ), susiklosčiusį biologinės evoliucijos procese [...].
Afekto būklei charakteringas sąmonės susiaurėjimas, kuomet subjekto dėmesys yra pilnai užgožtas afektą sukėlusiomis aplinkybėmis ir jo įteigtais veiksmais. Sąmonės pažeidimai gali sąlygoti vėlesnį nesugebėjimą prisiminti atskirų įvykio, sukėlusio šį afektą, epizodų, o itin stipraus afekto atveju – pasibaigti sąmonės netektim ir pilna amnezija. Kadangi afektas ypač riboja laisvos elgesio reguliacijos galimybę, pedagoginėje ir psichoterapeutinėje praktikoje jo įveikos rekomendacijos turi tikslą perspėti afektą vengiant jį keliančių situacijų, atliekant atitraukiančius veiksmus ir t.t.
AFEKTYVUS VEIKSMAS – veiksmas, kurio apibūdinančioji charakteristika yra tam tikra subjekto būsena: užplūdusi meilės aistra ar neapykanta, pyktis ar įkvėpimas, siaubas ar narsos priepuolis. [...] Skirtingai nuo tikslingai-racionalaus elgesio ir panašiai į vertybiškai-racionalųjį, afektyvaus veiksmo prasmė yra ne kokio nors „išorinio tikslo“ siekime, o pačio elgesio, jo charakterio, jį įkūnijančios „aistros“ („afekto“) apsisprendime ( šiuo atveju grynai emociniame). Tokio veiksmo pagrindas – siekis nedelsiant ( arba maksimaliai greitai ) patenkinti individą apėmusią aistrą: geismą, keršto siekį, troškimą „nuimti įtampą“ ir pan.“ [Šiuolaikinė Vakarų sociologija. Žodynas. Maskva. Izdatelstvo političeskoj literatury 1990]
Neretai afektą patyręs subjektas patenka į kur kas ilgalaikiškesnę streso būseną:
„STRESAS (angl. Stress – spaudimas, įtampa) – terminas, naudojamas plačiam žmogaus būsenų, kylančių kaip atsakas į įvairius ekstremalius poveikius (stresorius), apibrėžimui. Pradžioje streso sąvoka gimė fiziologijoje ir reiškė nespecifines organizmo reakcijas („bendrąjį adaptacinį sindromą“) į bet kokį nepalankų poveikį. Vėliau pradėtas naudoti individo būklių ekstremaliose sąlygose fiziologiniuose, psichologiniuose ir elgsenos lygiuose, aprašymui.
Priklausomai nuo stresoriaus pobūdžio ir jo poveikio charakterio skiriamos skirtingos streso rūšys, bendriausioje klasifikacijoje – fiziologinis ir psichologinis stresas.[...]
Emocinis stresas pasireiškią grėsmės, pavojaus, apmaudo ir pan. situacijose.[pabr.R.E.] Tuomet skirtingos jo formos (impulsyvinė, stabdymo, generalizuojanti) sukelia psichinių procesų eigos pokyčius, emocines nuokrypas, motyvacinės veiklos struktūros transformacijas, judesinio ir kalbamojo elgesio sutrikimus. Stresas gali suteikti tiek teigiamą, mobilizuojančią, tiek neigiamą įtaką veiklai (distresą), iki visiškos jos dezorganizacijos.
STRESORIUS – stresą sukeliantis faktorius. Skiriami fiziologiniai stresoriai - per dideli fiziniai krūviai, aukšta ir žema temperatūra, skausminiai stimulai [pabr. R.E.], kvėpavimo sunkumai ir t.t. – ir psichologiniai stresoriai – signaline reikšme veikiantys faktoriai: grėsme, pavojumi, įžeidimu, informacine perkrova ir t.t.“ [PSICHOLOGIJA. Žodynas. Politizdat. Maskva 1990]
Šiuo atveju stresoriaus vaidmenyje buvo stiklinės durys, kurios ir sukėlė minėtą stresą, kuris ne tik inspiravo toliau sekusius įvykius, bet veikia visą subjekto (t.y. mano) psichofiziologinę sistemą iki šiol.
Manau jog tuo pačiu metu pasireiškė ir kita simultaninė psichologinė būsena, vadinamoji „poelgių regresija“.
„POELGIŲ REGRESIJA – psichologinės gynybos forma, pasireiškianti sugrįžimu prie ankstesnių, su vaikyste susįjusių poelgių tipų, perėjimu į buvusius psichologinio vystymosi lygius ir sėkmingų praeityje reagavimo būdų aktualizacija. Poelgių regresija pasireiškia stresogeninėse situacijose, kuriose adekvatus elgesys individui pasirodo neįmanomas dėl jų didelio reikšmingumo, naujumo, sudėtingumo arba psichoviziologinės individo būklės (nuovargis, liga, t.t.).“ [PSICHOLOGIJA. Žodynas. Politizdat. Maskva 1990]
Taigi - „[...] pasaulio, kuris veikia žmogų atskirai nuo žmogaus psichikos, nėra, [...] racionalus protas [...] yra akivaizdi iliuzija [...]./K.G. Jungas/
„Iliuzinės yra ir visos visuomenę palaikančios „racionaliai protingos jėgos.“[Irena Gaidamavičienė „HOMO CREATOR: sąmonė ir būtis“. Vilnius „Technika“ 1997]
Egzistuoja ir teisingumo iliuzija. Kažkada solidžių, rimtų Atėnų piliečių teismas nuteisė myriop Sokratą. Kitam „autoritetingam“ teismui Viduramžiais labai nerimta ir absurdiška pasirodė tezė jog žemė yra apvali. Žinome kas po to nutiko Džordanui Bruno. Taip pat Galileo Galilėjui ir kt. O apie Jėzų Kristų net ir kalbėti neverta...
6. Noriu pabrėžti milžinišką priežasties – pasekmės dėsnio bei bet kokio konteksto svarbą visiems gyvenimo atvejams ir ypač, manau, teisiniams nagrinėjimams. Šio dėsnio lemama reikšmė yra ryškiai ir vienareikšmiškai apibrėžta Budos Šakjamuni, Jėzaus Kristaus, dar anksčiau – Vedų raštuose, o taip pat modernioje filosofijoje bei liaudies išminty ( pav. posakis „kaip šaukia – taip ir atsiliepia“ ).
Šis dėsnis šiame pasaulyje valdo VISKĄ, ir jo ignoravimas yra nedovanotina klaida. Juk norėdami suvokti bet kokį reiškinį, pirmiausia turime išanalizuoti jo priežastis. Tai yra besąlygiška aksioma.
„[...] sistemos atskirų dalių reikšmė gali būti suprasta ir išaiškinta tik visos sistemos kontekste. Atskyrus vieną dalį nuo jos konteksto, atsiveria įvairiausių savavališkų intepretacijų galimybė.“[Ėrichas Fromas „Psichoanalizė ir religija“. Vilnius. Mintis 1981]
Deja, šioje byloje būtent priežastys ir kontekstas yra ignoruojami, nes, neva, nagrinėjamas spyrio į duris, o ne atsitrenkimo į jas galva faktas. ( Lyg šiuos du neatsiejamus veiksnius būtų galima išskirti! ) Tokiu būdu panaikinamas realus viso įvykio kontekstas, priežastiniai-pasekminiai ryšiai, iškreipiami faktai, ir „atsiveria įvairiausių savavališkų interpretacijų galimybė“.
Kai kurios šalys ( pav. JAV ) šią problemą sprendžia dvylikos prisiekusiųjų metodu. Tokiu būdu dažnai vien tik specialistams suvokiamą teisinio nagrinėjimo kazuistiką pašvenčiant normalaus sveiko proto ir žmogiškumo kontrolei.
Bene visose gyvenimiškose situacijose priežasties-pasekmės ryšiai ir bet kokio vyksmo kontekstas turi lemiamą reikšmę, pav.:
Medicinoje gydytojas, sakykim, sloga sergantį ligonį gydo šalindamas ją sukėlusias priežastis, o ne be paliovos šluostydamas paciento nosį.
O jeigu automobilis partrenkia žmogų, tai nusikaltimas ar ne? Pagal kaltintojos ir šios bylos nagrinėjimo logiką – besąlygiškai taip, nes juk negalima automobiliais traiškyti žmonių! Ir jeigu nebus atsižvelgiama į aplinkybes ( kas tendencingai ir vyksta šioje byloje ), vadinasi automobilio vairuotojas turi būti besąlygiškai nuteistas. Tačiau jeigu mes atsižvelgtume, sakykim, į tai, jog pėstysis ėjo per važiuojamąją dalį draudžiamoje vietoje, tamsiu paros metu, be atšvaitų, ir dar buvo neblaivus, - ar mes turėtume teisę nuteisti vairuotoją???
Kitą vertus automobilis – negyvas objektas. Pats savaime jis negali atlikti jokio agresyvaus veiksmo. Tačiau juo partrenktas žmogus netraktuojamas kaip sužalotas negyvo ir nepakaltinamo daikto. Teisiamas ir baudžiamas jo vairuotojas. Taip pat ir duris eksploatavę šeimininkai savo poelgiais ( kurie šiuo atveju yra neveiklumas, aplaidumas ir konkretus įstatymų pažeidimas ) yra tiesiogiai atsakingi tiek už kaltinamojo traumą, tiek už jos inspiruotą ir išprovuokuotą judesį.
Šiais pavyzdžiais noriu pademonstruoti aplinkybių ir konteksto svarbą. Ir jeigu į tai nebus atsižvelgiama mano byloje, sprendimas jokiu būdu nebus teisingas ir pateisinamas.
7. Todėl kad šiuo atveju buvo veiksmas, bet ne poelgis. Poelgis būna tik sąmoningas.
„POELGIS – sąmoningas veiksmas [pabr. R.E.], vertinamas kaip žmogaus dorinio apsisprendimo aktas, kuriame jis įtvirtina save kaip asmenybę savo santykyje su kitu žmogumi, savimi, grupe ar visuomene, ir visa gamta.
Poelgis gali būti išreikštas veiksmu ir neveikimu; žodžiais išsakyta pozicija; žesto, žvilgsnio, kalbos tono, prasmės potekstės pavidalu suformuotu santykiu į ką nors; veiksme, nukreiptame į fizinių kliūčių įveikimą ir tiesos paiešką. [...] Vertinant poelgį būtina atsižvelgti į duotojo sociumo socialinių normų sistemą. Poelgiui svarbi yra dorinė veiksmo prasmė, patį veiksmą derėtų vertinti kaip poelgio įgyvendinimo būdą konkrečioje situacijoje. „[PSICHOLOGIJA. Žodynas. Politizdat. Maskva 1990]
Remiantis aukščiau išdėstytais moksliniais argumentais galima pagrįstai tvirtinti, jog poelgio
(t.y. sąmoningo veiksmo) nagrinėjamoje situacijoje NEBUVO APLAMAI. Todėl nėra kaltės objekto ir pačio jos fakto. (Net pati prokurorė kaltinamąjame rašte pripažįsta, jog aš neturėjau jokių išankstinių intencijų ar sąmoningų siekių spardyti ar gadinti kokias ten bebūtų duris.)
Tačiau tame pačiame rašte esantys kaltinimai mano adresu vandalizmu, chuliganizmu ir t.t. yra visiškai absurdiški. Pirma – visiškai nekompetetingai, neteisingai ir nemokšiškai vartojamas “vandalizmo” terminas. Primenu:
vandalizmas <terminą sukūrė Prancūzijos Revoliucijos oratoriai, norėdami juo prislopinti meno vertybių naikinimo maniją; pirmą kartą pavartojo 1794 01 11 kunigas Anri Greguaras (Henri Grégoire; 1750–1831), pateikęs raportą, kad, norint sutramdyti meno vertybių niokotojus, ant valstybės paminklų užrašus reikia rašyti prancūziškai, o ne lotyniškai; tuo klausimu 1794 jis kalbėjo dar tris kartus: „Sukūriau žodį, kad užmuščiau patį reiškinį“, – sakė jis; nors žodis sugalvotas Prancūzijos Revoliucijos metu, pats reiškinys senas kaip istorija, pvz., įsilaužimas į Egipto piramides, Graikijos ir Artimųjų Rytų romėnų statulų bei kitų meno vertybių plėšimas, Napoleono I (Napoléon I; 1769–1821) Maskvos apiplėšimas 1812; bet daugiausia kultūros vertybių sunaikinta iš ideologinių paskatų: XV a. Romos popiežiai naikino pagoniškas šventyklas ir paminklus; musulmonai padeginėdavo graikų bibliotekas; ikonoklazmo šalininkai siaubė Bizantijos šventyklas, protestantai – katalikų bažnyčias ir galų gale hitlerininkai bei sovietai naikino visas užgrobtas kultūrines vertybes>
[Valerijos Vaitkevičiūtės „Tarptautinių žodžių žodyno“ elektroninė versija.]
Antra - akivaizdu, jog nenaikinau jokių turto ir kultūros vertybių, paminklų, meno kūrinių. Juo labiau sąmoningai. Tad šis kaltinimas taip pat „laužtas iš piršto“ kaip ir visi kiti. Apskritai neturiu savo asmeny polinkių naikinti kultūros ir meno vertybes, greičiau atvirkščiai, - ir tai esu įrodęs savo gyvenimo stiliumi bei siekiamais tikslais.
Trečia - tvirtinimas, neva į duris spyriau 3 kartus yra visiškai tendencingas ir melagingas. Video medžiagoje aiškiai matosi, jog antruoju judesiu atsidariau duris ( kadangi jos buvo užstrigusios ir pro jas nebuvo įmanoma išeiti lauk), o trečiu judesiu bandžiau iliustruoti savo žodines rekomendacijas personalui susitvarkyti ŠTAI ŠITAS sugedusias duris.
Jokios intencijos jas spardyti mano sąmonėje nebuvo ir negalėjo būti!
Arjadeva
“Jeigu mintis tyra
Tai tyras ir jos vaisius
[…]
Jeigu nukaršęs vienuolio tėvas
Liepia [sūnui]:“greitai mesk mane [bedugnėn]!“-
Tai, nors jis miršta, įmestas į ją,
[sūnus] nusikaltimo nepadaro.
Jei labai sergantis Arhatas
Savo slaugytoją vienuolį prašo:
„Pasmauk mane!” – tai, kai jis miršta,
[Pasmaugusysis] nėra nusikaltęs.
Nenusidėtų tas, kuris, norėdamas [užmušti besiruošiantį žudyti],
Per klaidą nužudytų kitą [žmogų].
Disciplinos [raštuos] aiškiai pasakyta:
“Jei neturi blogos minties – nekaltas”.
[Mažoji Tibeto budizmo antologija. I-mas tomas.Kaunas “Gaivata”1998]
Esu šioje byloje visiškai nekaltai apkaltintas ir vienintelis tikras nukentėjusysis visais požiūriais: fiziniu, psichologiniu-moraliniu, laiko gaišaties, finansiniu ir t.t. ir pan.
Nesutinku su jokiais kitais bylos sprendimo būdais išskyrus visišką ir besąlygišką išteisinimą.