Niekaip iš galvos neišeina muselė, tupėjusi ant laikraščio, nuolat besitrynusi rankas, priekinius čiuptuvus arba kojas, juk pas vabzdžius tuos jų atramų vardus sunku  paskirstyti. Aš manyčiau, kad priekines dvi atramas, kurias ji nuolat trynė, kaip vienas iš vaikystės gerai pažįstamas šachmatininkas pamatęs gerą ėjimą arba kurdamas puolimo plano užuomazgas, manau, kad tos dvi priekinės atramos vadintinos rankomis, bet ji paskui iškėlė dar ir viduriniosios eilės atramą, juk pas vabzdžius jų trys eilės. Tai aš manau, kad ta musė turėjo dvi rankas ir keturias kojas. Tai tada dabar jau parašysiu, ji iškėlė koją ir pasikedeno savo sparną. O po to ji pradėjo lygiai kaip tas šachmatininkas trinti ir trečiosios eilės, skaičiuojant nuo galvos pusės, atramas ir be saiko kaišioti savo, pasirodo, labai ilgą liežuvį, aš to dar nebuvau matęs, kaip ji tuo liežuviu vinguriavo tarp tų savo atramų, apsilaižė tiek rankas, tiek ir abiejų eilių kojas. Galbūt greičiau jinai neapsilaižė o apsisiurbliavo, juk jos tas liežuvėlis panašus į mažą siurbliuką. Aš nors ir laikau save mazochistu, bet man pabosta tie jos siurbliavimai kas rytą, purtausi, baidausi, netgi ją užmušt ketinu, kur tau, visą išsiurbliuoja nuo galvos iki kojų, ir lakioja sau patenkinta, o dar paskui nutūpusi kur nors po letena man dar ir šachmatais sužaist pasiūlo tuo savo besaikiu rankų trynimu - pasiduodu! Laimėjai! Man matas jau įvyko pačiu trumpiausiu variantu: dviem ėjimais! Bet muselė niekur neketina dingt, pasitrina, pasikedena, pasisiurbliuoja ir vis toliau siūlo destruktoriui savo struktūrą.