kaip norisi pankovo skambesio,
styrančio tarsi ylos melagio maiše
ir kvepiančio sušalusiomis adatomis,
kurių vis daugiau ir daugiau randame paplūdimiuose.
neverta jų rinkti
kaip naudingų grybų
arba spardyti
kaip vaikai mėgsta spardyti musmires miške,
nepalikdami jų išalkusiems briedžiams,
kurie tai užuodę ir supratę
kriokia
tarsi sirenos sausio tryliktąją.
neverta jų rinkti ir kaip gintarų -
tai ne jūros produktas,
nėra ten jas gaminančių fabrikų,
nors gal greitai bus,
dabar jau žemėje tuoj jiems gali nelikti vietos.
bet adatų gamintojų vis tiek negalima bus kaltinti
ir jiems visą kaltę versti
dėl perprodukcijos naikinimo paplūdimiuose.
ne fabrikai čia kalti,
ne fabrikai ir netgi ne jūra
ir ne motina gamta
ir ne tėvas dangus