Šis straipsnis skirtas visiems tiems, kurie kada nors yra dirbę statybose arba – bent turi supratimą apie jas. Statybose yra svarbūs du dalykai: nepavėluoti į darbą ir įtikti viršininkui... Smagu, kad tik du, nors jie ir yra esminiai, iš jų išplaukia visi kiti... Tačiau apie pačius didžiausius privalumus, sutinkamus statybininko gyvenime, bei jo profesijos teikiamus malonumus ir džiaugsmus pakalbėsime vėliau...
Dėl straipsnio objektyvumo, reikėtų žvilgtelėti ir į kitą kepalo (medalio) pusę, - ko netenka statybininkas, atsisakęs ar tiesiog nepanorėjęs būti menininku (...juk jis niekad negalės tapti architektu, dizaineriu, režisieriumi...).
Taip, visuomet yra du keliai, iš kurių vėliau pasirenkame tik vieną...

Prisipažinsiu, aš pats daugiau patirties turiu meninėje sferoje – esu tapytojas. Bet galiu pasakyti tą patį, ką pasakytų statybininkas – dažytojas: akriliniai dažai netinkami maišyti su aliejiniais...
Taigi, kokie klausimai pirmiausia kiltų statybininkui, įžengus į „sausą ir nuobodų“ meno pasaulį. Jam, taip pat kaip ir man, būtų įdomus klausimas: kodėl į parodas vaikštome tik mes patys (menininkai)? Juk pastačius namą į jį neįsikelia gyventi brigada statybininkų...
Ką mes darome ne taip?! – pagalvotų jisai... Statybose – tai būtų vadinama broku... Lėktų atsakingų žmonių galvos ir kepurės, nuo kurtinančio darbų vykdytojo riksmo kentėtų statybose užgrūdinti ausų būgneliai. Išsprogusios nuo sutrūkinėjusių kapiliarų akys bylotų apie nervų karą, atnešantį pinigines nuobaudas ir gal net darbo praradimą...
Prisiminus tai, jį nukrėstų šiurpas, jis iš karto atsidurtų prie klausimo: ką daryti, kad meno sales užpildytų žiūrovai, pirkėjai, vartotojai... Tiesiog nuostabu, kad jo kasdieniniame darbe tokių rūpesčių nepasitaiko, viskuo pasirūpina viršininkas, menedžeriai, vadybininkai, architektai...
Aha – statybininko reikalas paprastas - statyti. Menininkui gerai tik tas, kad nėra viršininko, kuris nuolat ant jo rėkia, - šitoj vietoj pagalvoja jisai. - Na gerai – rutuliotų jis toliau, - jei nėra viršininko – tiek jau to! Duoną vis tiek reikia užsidirbti! Privaloma skubiai išsiaiškinti, kokia tapyba – perkama. Bus geros produkcijos – bus ir pilnos salės lankytojų, o ne vien tų pačių menininkų, verdančių savo sultyse. Jie -tarsi persirengimo kabinoje apkalbinėjantys ir rezgantys intrigas statybininkai, besitikintys įtikti bosui rankos paspaudimu, kvaila šypsena ar negrabiu komplimentu, nešvankiais anekdotais prie pietų stalo ar butelio. Sunku pradedančiam kolegai suderinti savo naująjį hobį su nekilnojamo turto kūrimo specialybe. Sėdi jis ir svarsto apie iki tol nesapnuotas problemas: 1) Ką daryti, kad į meną ateitų žmonės (investuotojai)? 2) Kokia tapyba perkama? 3) Ką daryti, kad į paveikslą būtų žiūrima rimtai?..

Taigi, šioje vietoje aš perimu vadeles ir paaiškinsiu paprastai mūsų statybininkui apie tapybą – tiesa, ne visai paprasta (ne „stroikių“ žargono) kalba,– atsižvelgdamas į savaitraščio kontekstą ir apeliuodamas į Jūsų, mieli skaitytojai, intelektą.
Mūsų jaunasis kolega buvo labai teisus galvodamas, kad atlikęs rinkos tyrimą, kokia kūryba perkama (nuo šiol kalbėsiu tik apie tapybą ir ją supančią erdvę), jis galės žinoti, kaip susigrąžinti žiūrovą, aktyvų vartotoją-pirkėją ir turėti daug reguliarių klientų. Nereikia pulti manyti, kad tapyba, stovėdama gatvėje tarsi prostitutė ir bandydama kuo daugiau kartų per dieną parsiduoti, uždirbs kuo daugiau pinigų.
Čia vienas mūsų statybininkas nieko nepeš... Reikia siekti bendrai, kad menas visuomenei būtų reikalingas, kaip maistas (duona), kaip rūbai, nekilnojamas turtas (stogas virš galvos), kaip antkapinis paminklas. Kad apie tai kalbėtų radijas, televizija, visa žiniasklaida, politikai, verslininkai, mokslininkai ir sportininkai... Kultūros ministerija turėtų pasirūpinti tokios strategijos sukūrimu, o ne lėšų pasidalijimu. Mes, menininkai, turime jaustis tikra bendruomene, o ne intrigantais, pasiskirsčiusiais į mažas savanaudiškų interesų kuopeles.

Tikra tapyba. Einame tik į „tikros“ tapybos parodas – neiname vieni pas kitus, o tik einame ten, kur veda nauda pagrįsti interesai... „Tikra tapyba“ – daug ką reiškiantis geram tapytojui komplimentas. Įsivaizduoju, kad lygiai taip pat gali būti „tikra“ fotografija ar „geras fotografas“. Kaip „geras statybininkas“ ar „geras buldozerininkas“. Prisimenu: teko dalyvauti viename pristatyme, kuriame vienas „geras“ fotomenininkas kritikavo kitą, mažiau „gerą“, vien dėl to, kad jam pačiam geriau sekasi save parduoti...
Štai tokioj šviesoj man visiškai atsiskleidžia, kaip gimė L. Donskio televizijos laidos pavadinimas – „Be pykčio“. Dabar jai labiau tiktų vadintis „Po Relaniumo tabletę“. Bet juk reikia atvirai išsiaiškinti sau rūpimas bėdas, sopulius – nevyniojant žodžių į vatą. Jau geriau, kaip statybų aikštelėj – aiškiai ir garsiai, idant nesugriūtų statinys, kad nežūtų žmogus. Negalima užsidaryti savyje su nuoskaudom ir piktumais, nusiteikus tolimesniam iškreiptam bendravimui. Švarūs jausmai atneša šviesą į mūsų kūrybą ir gyvenimą! Kol kas tos šviesos mažai mūsų širdyse.
Kai visai neseniai mano kolegė surengė parodą, pavadintą „Tapyba“ – netgi šiek tiek užsigavau. Galima buvo numanyti, kad pavadinimas nusako, kiek daugiau, nei darbų atlikimo techniką... Sužadintas smalsumas mane nuvedė tų darbų pasižiūrėti. Ten blyškioj šviesoj kabojo paveikslai, nutapyti pastoziškai, sena gera aliejine technika; tai nebuvo darbai ant skardos ar išraižytos kino juostos... Taigi nebūsiu naivus pasakęs, kad neprisigalvojau, įžiūrėjęs parodos pavadinime tarsi nebylų priekaištą kitiems tapytojams, kurie pamiršo, kaip ilgai yra dažas maišomas, kol įgauna gyvenimo spalvą, o gyvenimo spalva nejučia sutampa su egzistencine ramybe. Kai dažo nutekėjimas tampa tiesioginiu drobės veiksmu, įsibrovimu į mūsų minkštą kasdieninės realybės erdvę, kurioje galvojama, už kiek galima parduoti tapybą...
Esu tikras, į parodą „Statyba“ ateitų daug žmonių. Pirmiausia, būtų didžiulis tos srities specialistų susidomėjimas (ir aišku ateitų daug paprastų žmonių, jei tai vyktų Litexpo parodų centre). Tiesiog įdomu, ar daug tapybos specialistų pasidomėtų tapybos paroda?..
Tapymas yra profesija – gausybė studentų, kiekvienais metais pabaigia tapybą Kaune ir Vilniuj. Jie tampa profesionalais. O kiek dar yra nieko nebaigusių žmonių, tapančių savo malonumui?.. Kas paskatina ir vilioja pasirinkti tapytojo profesiją?! Gal sutrūkinėjusi rankų oda, suskeldėjusios lūpos, sušalę pirštai, skaudančios akys ar žaizdos skrandyje, nuo darbo neskaičiuojant valandų ir nepritekliaus – pinigus išleidžiant dažams, o ne skanesniam maistui ar gražiems rūbams... O gal noras tapti žymiu ir su parodom važinėti po visą pasaulį, kai tave gerbs vien už tai kokią tu padėtį užimi ir kaip gerai tavo darbai yra parduodami, o ne už tai ką tu tapai ir kaip?...
Tvirtai tikiu, kad į tapybą stojančių tarpe yra ne vien menininkų vaikai, kaip į muziką ar mediciną...Į muzikos mokyklą, aišku, lengviau įstoti muzikantų vaikui. Jo ir ateitis ir karjera bus aiškesnė – ypač jei tai žinoma pavardė, tai ir į televiziją lengva pakliūti ir t.t. Bet tarpe jų yra ir kitokių – be užnugario, tačiau tikrai norinčių dainuoti. Taipgi tikiu,- ir į mediciną įstojusių studentų tarpe ne vien medikų vaikai,- tie kurie žino, kad dirbant daktaru galima nemažai pasipelnyti, bet yra ir tokių, kurie įstoja, nes nori padėti žmonėms.

Nedirbdami statybose mes prarandame ne tik sunkaus fizinio darbo suteikiamą nuovargį, bet ir poilsio malonumus. Padirbus atvirame ore, kad ir užterštame miesto dūmais, nuotaika būna švaresnė, šypsenos platesnės, nes daug kas pasiteirauja vienas kito, kaip laikosi, ar numeta kokį pigų juokelį, kuris nieko nekainuoja. O kokios brangios ir malonios būna tos pietų pertraukos minutės, kai gurkšnojama arbata ir vartomas tylomis bulvarinis laikraštis, o gal su visa draugija aptarinėjama, diskutuojama apie merginos iš laikraščio figūrą, silikonines krūtis. Tada kiekvienas pasidalina įspūdžiais, ką galėtų nuveikt su tos dienos „svajonių“ moterim. Statybos aikštelė ir poilsio zona, tai tokia vieta, kur jausmai ir emocijos reiškiamos atvirai: vienu, dviem žodžiais – maksimum trimis. Jausmų ir nuotaikų skalė pati plačiausia! Emocijos ir jų aštrūs kampai negludinami – jos reiškiamos taip, tarsi pirmykštės gamtos padiktuotos.
Dar tas yra gerai, kad tave vertina pagal tai, kaip tu dirbi, ir tau nereikės permiegoti su bosu, kad gautum ar išlaikytum darbą. Mokėdamas gerai dirbti, bet kada gali „maloniai“ atsisveikinti su bosu ir gauti darbą kitur. Taip pat tau nereikia būti statybininku visas 24 valandas. Po darbo gali būti kuo tik nori, jei tik to siekia tavo interesai. O gali pareiti namo, įsijungti „teliką“, užsikelti kojas ant stalo ir gurkšnoti alų... prieš miegą pamylėti savo gyvenimo draugę. Ir ryte atėjęs į darbą apie tai visiems papasakoti, nes, žinoma, tavęs to paklaus, o jei ne - gali pasigirdamas padainuoti kokią nešvankią dainelę, ir visi tada pamatys, koks tu linksmas ir draugiškas...

Na gerai, o ką atrandame pasirinkę tapybą? - paklaustų mūsų jaunas, mielas kolega statybininkas. Ir čia jam atsakyti aš neturėčiau daug žodžių! - Nežinau dėl ko: bijočiau, kad gali nesuprast ar, kad, apskritai, žodžiais neatsakysi į šį klausimą. Tik jums ir sau galiu pasakyti, kad tapyba tai tokia stebuklinga specialybė... Jai nebūtina turėti privatų kabinetą ar personalinę studiją, brangų inventorių ir spec. medžiagas bei priemones... Kartais geras paveikslas gimsta iš niekur, iš neturto paslapties, iš tiesos pajautimo, iš to žinojimo, koks brangus kartais gali būti jausmas...