Buitinės problemos man taip išūžė galvą, kad negaliu nieko rimto galvoti nei apie meną, nei apie kultūrą. Ką ten kokios nors periodinės mėnesio parodų apžvalgos! Tokiais atvejais, kuomet mane apninka kūrybinės impotencijos priepuoliai, visada kreipiuosi į savo Mūzą – Žmoną. Žinau, kad ji manęs niekada nenuvils. Kiekvieno vedusio asmens antroji pusė yra savotiškas jo alter ego. Tad ir dabar, bergždžiai bandydamas išspausti ką nors apie balandžio mėnesio aktualijas, pirmiausia pabandžiau nuomone pasidalinti su Žmona. Diskutuodamas prisiminiau, kad dialogo ar polilogo žanras yra populiarus lietuvių dailėtyroje. Remdamasis asmenine patirtimi pamaniau, kad turbūt tokiu būdu mūsų humanitariniuose moksluose yra sprendžiamos kūrybinio neįgalumo problemos. Gerai, jeigu jos išsprendžiamos, gerai, jeigu yra su kuo kalbėtis ir diskutuoti…
Tad:

Aš: Tai kas naujo mūsų parodų pasaulyje, mano brangioji Mūza?

Žmona: Tai nuo ko pradedame? Šį kartą Vilniuje visko juk tiek daug…

Aš: O kodėl Tau atrodo, kad daug? Man taip gal ir nepasirodė, šis mėnuo buvo įprastas , kaip ir daugelis kitų.

Žmona: Todėl, kad per pora dienų pratryniau nuospaudas su tavimi vaikščiodama ir lankydamasi parodose.

Aš: Na, gal… Akademijos galerijoje – Giedriaus Jonaičio paroda Muziejus. Viena menotyrininkė man parašė žinutę, kad veikia tokia ekspozicija ir kad tai kažkoks naujas, iki šiol nematytas, fantastiškas G. Jonaitis. Iki tol buvau matęs jo grafikos, jo asambliažų. Netgi pirkau knygelę Varlių ir pelių karas. Pastaroji man labiausiai ir patiko. O šiaip G. Jonaitį visada laikiau tokiu truputėlį akademiniu grafiku. Na, žinai – estampai, piešinukai grafiški ir kažkas panašaus.

Žmona: Nesijaučiau kaip muziejuje. Jaučiausi kaip siaubų kambarėlyje. Ypač paveikė lėlės-gotės.

Aš: O kuo jos Tave paveikė? Kad juodais dažais paakiai padažyti?

Žmona: Ne, žiūriu į lėlę kaip į žaislą, o šiuo atveju supratau, kad negalėčiau jų duoti vaikams. Pabandžiau įsivaizduoti interjerą su tokiais daiktais – kažkodėl įsivaizdavau paauglius, turtingų tėvelių vaikus, nuobodžiaujančius jiems specialiai įrengtuose apartamentuose.

Aš: Tai ką – ir tie interjerai su G. Jonaičio lėlėmis?

Žmona: Taip, ir ant sienų pritvirtintos lėlės-vaiduoklės.

Aš: Bet gal čia toks stereotipinis vaizdas. Gal išankstinis nusistatymas?

Žmona: Na, bet toks vaizdinys iškilo. Nenorėčiau, kad ten būtų mano vaikai. Be to, antrame aukšte tikėjausi tęsinio, bet staiga išvydau pasteles ir grafikos darbus. Nesupratau autoriaus sumanymo. Galbūt vietoje to būčiau eksponavusi tik pinigų eskizus. Nors sausa adata atliktas miniatiūras apžiūrėjau atidžiai, kaip ir apačioje, ir mačiau, kad jis – šios technikos virtuozas. Tačiau dar labiau įsijausti į šiuos mažo formato kūrinėlius trukdė jau matytas vaizdas apačioje – saldus, perkrautas, demoniškas rokokas.

Aš: Tai Tau patiko ar ne?

Žmona: Man buvo įdomu. O ar patiko ar ne – atsakyti neįmanoma.

Aš: Man tai pasirodė neįtikinamas sukarpytų pinigų kimšimas į dešras. Suprantu, kad G. Jonaitis turi kažkokių ryšių su Lietuvos banku…

Žmona: Bet galėtų turėti ryšių su mėsos kombinatu ir dešras kimšti natūraliau.

Aš: Ne, man pasirodė, kad nėra vidinės motyvacijos. Tiesiog jam duoda tų karpytų pinigų. Jis gavo tų šiukšlių ir nenorėdamas jų išmesti, panaudojo. Bet vis tiek buvo įdomu.

Žmona: Šioje parodoje užtrukau ilgiau nei Now Art Now Future ekspozicijoje ŠMC.

Aš: Man gal dar pasirodė ne iki galo sutvarkytas bendras vaizdas. Kaip instaliacija ji sudėliota atsitiktinai.

Žmona: Na, jis bandė imituoti muziejų. Bet nesijautė kaip muziejuje. O tai, kad galerijoje leido gręžti į sienas (atkreipiau dėmesį, kad buvo sugręžti varžtai į sienas), rodo, jog buvo duota neribota laisvė. Dar galėjo būti tamsiau. Nuotaikai paaštrinti.

Aš: Gerai, keliaukime į ŠMC’ą. Aš galvojau, kad neabejotina šio mėnesio aktualija turėtų būti Gerhardo Richterio paroda. Bet nuėjęs šiek tiek nusivyliau. Nesupratau esmės. Nesupratau, kodėl dalį darbų kompensuoja įstiklintos reprodukcijos. Kai supratau – pasijutau nesmagiai.

Žmona: Kaip visada – Lietuvoje galima pasidžiaugti nors keliais genijaus eskizais, kurie padaryti prabėgomis tarp didesnių darbų.

Aš: Apžiūrinėjant parodą Tu kažką minėjai apie VDA studentų darbus konteineriuose.

Žmona: Kai kurie bandymai man tai priminė. Tiesiog matydavau išmestus, nelaikytus rimtais darbais.

Aš: Sakei, kad vardas leidžia daryti bet ką. Bet jeigu jo neturi – eini tiesiu taikymu į šiukšlyną. Tai ką – tie G. Richterio darbai studentiški?

Žmona: Studentų darbai kai kurie ne studentiški. Bet jie jau išnykę.

Aš: Tai Tau kas nors patiko ar ne?

Žmona: Patiko preciziška ekspozicija ir, kaip visada – garsių menininkų laisvė ir drąsa.

Aš: Tu dar minėjai, kad Tau patiko vienas darbas – iš daugybės nuotraukų sudėliota kompozicija. Ten buvo nufotografuoti atskirų paveikslų fragmentai. Nespalvota juosta.

Žmona: Faktūriniai fragmentai. Patiko.

Aš: Kuo?

Žmona: Bet nieko negaliu pakomentuoti. Nežinau. Grynai jausminis suvokimas.

Aš: O man patiko abstrakcijos. Kurios kaip snargliais užteptos ir skardos gabalu nuvalytos. Smagus pats tepimo-braukimo procesas ir rezultatas. Panašu į marmuro imitacijas ir daugiafigūres kompozicijas. Gal net apokaliptines sceneles su pekloje dantukais griežiančiomis dūšelėmis. Tad tokios asociacijos.

Žmona: Vaikščiodamas po parodą tu dar nuolat po nosimi bambėjai apie Agnę Jonkutę.

Aš: Tiesiog įžvelgiau sąsajas. Galbūt A. Jonkutė – G. Richterio ,,mokinė”.

Žmona: Man rodos, kad tu labiausiai džiaugeisi nulipęs į apačią, pamatęs iš kartono padarytą traktorių.

Aš: Taip, tai Žilvino Landsbergo instaliacija. Visada žavėjausi rankdarbiais ir ypač ,,rankdarbišku” menu. Man patinka, kuomet mene matomas rankų darbas. O šiame kūrinyje ko netrūko, tai netrūko. Gigantiškas, iš gofruoto kartono pagamintas traktorius turbūt buvo konstruojamas kelis metus. Pavydu, nes niekada nieko panašaus negalėčiau padaryti. Iš visų pusių jį apžiūrėjęs stebėjausi meistro-konstruktoriaus kruopštumu ir precizika. Aš mokykloje už darbus visada gaudavau ypač žemus pažymius. O čia būtų parašytas dešimtukas. Be jokių abejonių. O dar ten buvo ne tik traktorius. Bet ir maloniai dažais kvepiančios kartoninės grindys – keraminių plytelių imitacijos, salės gale akis rėžė iš miriadų taškelių sudaryta švytinti sienelė. Ant lango buvo išpieštas ženklas, nedideliame monitoriuje krutėjo animacinės žmonių figūrėlės. Kaip ir G. Richterio atveju, man patiko puikiai, įtikinamai suvaldyta erdvė. Darbas tikrai architektoniškas. O ką Tu apie jį mąstai?

Žmona: Aš žinau tik viena, kad man būtų labai malonu jį dažyti, tą traktorių.

Aš: Apsaugok, Viešpatie! Kai aš dvi savaites dažiau buto sienas, tai dažyti nieko nenorėčiau. Net traktoriaus. O kodėl Tau jį patiktų dažyti?

Žmona: Jaučiu, kad smagiai liptų spalvos prie skirtingo dydžio traktoriaus plokštumų.

Aš: Dar ŠMC’e buvo grafikos paroda.

Žmona: Na, bet mes ten ilgai neužtrukom.

Aš: Taip, ekspozicija man pasirodė nuobodoka. Kažko ypatingo ir unikalaus taip ir nepamačiau.

Žmona: Man patiko Andriaus Jakučiūno straipsnis Nemune, tikėjausi, kad nuomonė skirsis. Bet kai pamačiau parodą, tai nesinorėjo užtrukti net ir prie mano mylimos grafikės Ingos Dargužytės verpsčių, nes niekaip nesupratau jos idėjos kortų namelį išpuošti ne kortų ženklais, o lietuviškomis verpstėmis. Gal pats kortų namelio karkasas atrodė grakštesnis už patį raižinių piešinį (nes kai kur išraižyta labai grubiai), tačiau vis tiek nesupratau, ką ji tuo norėjo padaryti.

Aš: Gerai, o kaip Tau Laisvydė Šalčiūtė?

Žmona: Mane labiau būtų nudžiuginę šie Mona Lizos atvaizdai ant sienų, tiesiog gatvėse, netikėtai, po nakties.

Aš: Man irgi kartais atrodo, kad angažuoti menininkai pernelyg tiesmukai perima ,,gatvės slengą”. Tiesiog vertinčiau tai kaip žaliavą. O šiuo atveju pakartota visa graffiti taktika ir strategija be didesnės argumentacijos. Bet idėja man patiko, teigiamai vertinu ir patį padarymą.

Žmona: Labai gerai pasirinkta vieta. Ant kitos ŠMC’o sienos neįsivaizduoju šių piešinių. Bet dar labiau patiktų kitoje Vilniaus vietoje. Net ant kokio ,,svarbaus” pastato sienos.

Aš: Dar lankėmės Broniaus Gražio tapybos parodoje Lietuvos aido galerijoje. B. Gražys kaip visada – ryškus, dekoratyvus ir simboliškas. Bet ypač dekoratyvūs jo darbai man nelabai. patinka

Žmona: O kuo jisai simboliškas? Jis visai ne simboliškas.

Aš: Man atrodo, kad jo spalvos yra simboliškos. O ir kultūrinė patirtis šnabžda kai kuriuos analogus. Pavyzdžiui, nabistai. Jie irgi spalvą ir spalvinę plokštumą vertino kaip autonomišką simbolinį elementą.

Žmona: Sunku su tavimi ginčytis. Bet man atrodo, kad jis tapo grynai intuiciškai. Ypač tuos peizažus.

Aš: Beje, beje. Tie peizažai – tai yra Kelmų triptikas ypač sužavėjo. Kažkas naujo B. Gražio tapyboje. Nes pernelyg aštrus dekoratyvumas atrodė neprofesionaliai.

Žmona: O aš bežiūrėdama į tas fovistines gamtos studijas atsiminiau toje pačioje galerijoje kabėjusius Ričardo Povilo Vaitiekūno piešinius viena linija. Mardasave išpieštas pušis išvirtusiomis šaknimis. Man šie darbai ,,susišaukė”. Galbūt pačiu gamtos pamatymu. Bet taip ir nesulaukiau R.P. Vaitiekūno tapybos darbų pagal tuos piešinius. B. Gražys pasirodė tartum užbėgęs jam prieš akis. Kas labiausiai patiko B. Gražio darbuose – tai kad pajutau autoriaus betarpiškumą stebint miško vaizdus.

Aš: Jeigu kalbame apie mišką ir gamtą, tai iš karto norėčiau peršokti į Tolimuosius Rytus. Nes ir B. Gražys be japoniškų širmų ir medžio graviūrų savo peizažų turbūt nebūtų nutapęs. Tad kaip Tau šiaurės korėjiečiai Dailės muziejuje?

Žmona: Dėl B. Gražio rytietiškumo tikrai nesutikčiau. Jis per daug lietuviškai grubus. Trūksta lankstumo ir grakštumo ar net piešinio virtuoziškumo.

Aš: Tikrai to nepasigedau. Bet, žinoma, tai ką teko matyti Šiaurės Korėjos menininkų darbuose, tikrai sunku palyginti su vietiniais autoriais. Profesionalumas šimtaprocentinis. Net išprotėti galima. Mane pritrenkė peizažai pirmoje salėje. Dideli formatai, plačios erdvės, įvairūs manipuliavimai – ir tepimas teptuku, ir purškimas, ir liejimas, ir dar bala žino kas.

Žmona: Kokios mintys nesklandytų mano galvoje ir svyruotų nuomonė nuo besąlygiško susižavėjimo iki visiško abejingumo, šią parodą tikrai verta pamatyti.

Aš: Man gal nepatiko politinis aspektas. Vis dėlto Šiaurės Korėja – totalitarinė valstybė ir jos meno sklaida pasaulyje tapati pačios sistemos reklamai. Tačiau juk menininkai ne visada dėl to kalti. Soc. realizmo parodoje netrūko, kažin ar jo būtų tiek daug, jeigu politinė padėtis tame krašte būtų kitokia. Ech, sunkus atvejis. Menas visada susijęs su politika. Net ir van Goghas turbūt nežinodamas atstovavo kokiai nors partijai. Pavyzdžiui, žaliųjų.

Žmona: Nesąmonę pasakei (juokiasi).

Aš: Sofijos Veiverytės paroda Radvilų rūmuose asocijavosi su tais pačiais korėjiečiais. Galbūt dėl sovietinės patirties, didelių formatų ir laisvos tapysenos. O ir motyvai kartojosi. Vienas korėjietis nutapė tigrą (beveik kaip iš sieninio kilimėlio) ir S. Veiverytė tapė tigrus. Lietuvių tapybos klasikės kolekcija pasirodė nevienalytė. Stipriausi - jos amžininkų portretai. Istoriniai atvaizdai – lėkštoki, ypač nepatiko grupiniai Vytauto, Mindaugo ir jų kolegų portretai.

Žmona: Taip, tai baisūs. Spalviniu požiūriu – kakofoniški. Bet matydama S. Veiverytės ankstyvuosius darbus, ypač tuos, kurie tapyti, kai manęs dar nei nebuvo šiame pasaulyje (Žmona gimė 1978 metais – mano pastaba), tai iš tiesų jinai stipri ir talentinga tapytoja. Tik studentų neatsivestum parodyti, kaip ištapytos rankos. Patys portretai stebino profesionalumu. O galūnės primena paprasčiausius skudurėlius.

Aš: Taip, taip. Chrestomatinis Raimundo Katiliaus atvaizdo atvejis. Kažkas yra pasakęs, kad keista matyti smuikininką su traktorininko rankomis.

Žmona: Muzikantų pirštai paprastai yra laibi ir ilgi. O apie Heinzą-Hermanną Jurczeką turbūt nenorėtum ką ir pasakyti, nes visas savo emocijas iškrovei straipsnyje Šiaurės Atėnuose?

Aš: Ne visas, tik dalį. Vienas straipsnis atspindi tik dalį įspūdžio. Kadaise vienoje tapybos trienalėje matyti jo darbai padarė didesnį įspūdį. Bet čia galbūt aplinkos poveikis. Šiaip jis tvarkingas, geras tapytojas. Galbūt nuobodokas, kaip ir visi vokiečiai. Bet čia jau tautiniai kompleksai ir prietarai (kalbu apie save).

Žmona: Galėčiau tik dar pakomentuoti tavo tą straipsnį ir jeigu būčiau H.H. Jurczekas, mesčiau tapyti ant drobių ir dirbčiau tiesiai ant sienų. Sudaryčiau sutartį su dizaineriais, kurie pagal mano formas darytų baldus. Kurčiau bendrą vaizdą, instaliacijas. Bet aš nesu H.H. Jurczekas.

Aš: Kategoriškai nesutinku. H.H. Jurczekas yra tapytojas – tad kam jam gaminti stalus ar fotelius?

Žmona: Tiesiog daryčiau visumą. Manau, kad tai labiau veiktų žiūrovą… Nuo kalbų apie meną man įsiskaudo galvą, gal ir baikime.
Aš: Gerai, ačiū, Tau, mano brangioji.

Manoji Žmona/Mūza lėtai nusvarino galvą ant savo peties ir užmigo. O aš pagalvojau, kad daug parodų liko neaptarta, daug jų buvo nepastebėta. Bet tegul tai padaro kiti ir geriau už mane – kūrybinės krizės kamuojamą subjektą.