Senovės lietuvių pasaulėžiūroje kovas buvo naujo karinio sezono pradžia. Sugrįžus kovams ir varnėnams mūsų protėviai traukdavo iš palėpių ir pastogių skydus, kalavijus bei ietis, nupūsdavo nuo jų dulkes ir voratinklius ir puldavo į karus...
Man pačiam dabartinis kovas sutapo su buto remonto pradžia, todėl didžiausia mėnesio aktualija laikau parketo lakavimą. Susipažinau su daugeliu profesinių paslapčių ir įmantrybių. Negaliu sakyti, kad išmokau, tačiau šiek tiek prisiliečiau prie alcheminėms procedūroms prilygstančių grindų šveitimo, glaistymo, lakavimo.
Per visus šiuo darbus nespėjau parašyti fundamentalių apmąstymų apie kultūros centro ir periferijos santykį, tad visa tai nukeliu į miglotą ateitį.
O šias mintis sužadino du proginiai įvykiai. Dar Vasario šešioliktosios proga Alytaus kraštotyros muziejuje buvo surengta Alytaus dailininkų (pirmiausia – tapytojų) paroda, o Kovo vienuoliktą jau dešimtą kartą Molėtų krašto muziejuje atidaryta rajoninė visų menininkų (profesionalų ir mėgėjų) ekspozicija. Abu renginiai skyrėsi kaip diena nuo nakties.
Pats esu kilęs iš Alytaus, todėl patriotinių ambicijų skatinamas sakiau ir sakysiu, kad dar prieš dešimtmetį šiame mieste buvo susidariusi visai nebloga meninė situacija. Deja, deja. Daug žadėję jaunuoliai užaugo ir subrendo, jie jau nieko nebežada. Minėtoje parodoje to ir pasigedau – energijos, aktyvumo, noro.
Molėtų padėtis kitokia. Profesionalų ten kaip ir nėra, dominuoja mėgėjai. Į apžvalginę parodą sutempiama visko, ko širdis trokšta. Žmonės dirba su užsidegimu, tačiau ne visada galvoja apie kokybę. Kartais pagalvoju, kad bepigu kurti periferijoje. Gali padaryti bet ką ir bet kaip ir save bei savo produkciją sureikšminti. Publika rodys dėmesį, o pats jausiesi beveik genijumi. Kartais padaro tokiu kičo, kad net baisu. Aišku išimčių yra labai daug. Alantos miestelyje gyvena ir kuria visas pulkas tekstilės tradicijas puoselėjančių moterų. Visada labai imponuoja lovatiesės. Tikras opartas, psichodelika.
Tuose pačiuose Molėtuose, Akcijos M galerijoje personalinę parodą Veidai. Susitikimai surengė tapytojas Rimvydas Markeliūnas. Šiaip jis balansuoja tarp primityvo ir siurrealizmo (prieraišumą automatizmui liudija grotažo, koliažo technikos). Tad vietomis būna labai intriguojantis, vietomis – per sausas ir racionalus. Tačiau visada kaip niekada jautrus, subtilus koloristas. Aišku, spalviniai santykiai rūpi tik nedidelei daliai išrinktųjų. Man, pavyzdžiui, tapyboje visada labai svarbu siužetas. R. Markeliūno atveju buvo įdomu žiūrėti į moteris (bet tik į tas, kurioms suteikti atpažįstami moteriškumo bruožai – pripažįstu, kad tai supuvusio maskulinistinio požiūrio pasekmė) arba šiaip labiau atpažįstamus žmones (su veidais, galūnėmis), o ne „skudurines onutes“ – kokių tapytojo kūryboje irgi netrūksta.
Vilniuje kovo mėnesį didžiausią įspūdį padarė Kęstučio Grigaliūno paroda Akademijos galerijoje (. Kaip pastebėjo vienas komentatorius, K. Grigaliūnas yra Warholo klonas. Tikra tiesa, nesiginčysiu. Lietuvių menininkas vaikštinėja savo pirmtako išgaląstomis briaunomis. Visgi esminis skirtumas glūdi tame, kad K. Grigaliūnas yra grafikas. Viskas jo darbuose paklūsta profesiniam žvilgsniui. Techninis pradas dominuoja. Nors tas multiplikacinis tiražavimas kuria aliuziją su popartu, tačiau popso ten nelabai yra. Tik techniniai spendimai (dėmesys atspaudo švarumui, maksimaliam formato didinimui etc.). Begalinį technokratiškumą liudija net atsainus autoriaus požiūris į siužetą. Na ir kas, kad K. Grigaliūnas pritiražavo keliasdešimt vyrų ir moterų (4 dešimtmečio JAV kalinių) fizionomijų. Susidaro toks įspūdis, kad jas štampavo šiaip iš inercijos (net sienas ir langus nuklijavo!), lygiai taip pat sėkmingai būtų įamžinęs kokius nors veislinius katinus ar skirtingų rūšių gladioles.
Man dar patiko globaliniam atšilimui dedikuota Edmundo Frėjaus paroda Jonų gatvės galerijoje. Atmintyje įstrigo siurrealistiniai piešinukai ir makabriški gelžgaliai. Viename straipsnelyje rašiau, kad nuolat galvoju – kokie turi būti kūriniai, kad išliktų visiems laikams? Geležis, aišku, ne išeitis, bet vis į tą pusę. Labiausiai turėtų džiūgauti granitininkai – jų akmenys atlaikys ir įkaitusių Saulės spindulių čiurkšles (gal). Bet E. Frėjaus metalai taip pat gali ilgokai pabūti. Žinoma, jeigu neišlydys jų kas nors ir nepadarys iš meno kūrinio peleninės ar varžto. Grįžtant prie K. Grigaliūno galima pasvarstyti, kad kitas kūrinio apsaugojimo nuo nyksmo būdas yra tiražavimas. Juk kuo daugiau prigamini, tuo didesnė tikimybė, kad kažkas išliks. Gal todėl minėtas grafikas ir dirba tiek daug? Tiesiog kaip apsėstas.