Visi meno gerbėjai, mylėtojai ir bičiuliai yra tipiški vartotojai. Nenoriu moralizuoti, tačiau meilė menui (nesvarbu kokiam – laisvajam, vulgariajam, dailiajam ar laikiniam) demonstruoja prisirišimą prie žemiškų gėrybių. Kai mirsime viso to (gražių/ negražių paveikslų, įdomių/ neįdomių videofilmų, patrauklių/ nepatrauklių simfonijų) neteksime. Ir net nesvarbu, kokiu būdu tai atsitiks. Su kūnu mirusios sielos kelis dešimtmečius egzistavusius saitus praras automatiškai (išjungto televizoriaus ar šaldytuvo principu), o keliaujančios į Amžinuosius Medžioklės Plotus, Dausas, Rojų, meno nepajėgs nusinešti ant kupros. Lengvoms, už dūmą lengvesnėms dūšelėms net trumpiausia fortepijoninė miniatiūra ar kelių milimetrų formato estampas atrodys sunkus kaip kalnas.

Tad menu džiaugtis tegalime tik šioje mūsų ašarų padangėje. Menas, panašiai kaip prekybos centre įsigytos nukainotos prekės, atlieka tokią pačią kasdieniškos buities, pilkos rutinos praskaidrinimo ir nuspalvojimo funkciją. Visi daiktai, kol jie yra reikalingi (tad ir kūriniai) kaupiami bei saugomi žmonių gyvenamosiose vietose – privačiuose namuose bei butuose. Net galerijos, salonai, aukcionai yra tapatūs parduotuvėms. Jie tėra laikinos artefaktų saugojimo (iki tol, kol jie patenka į tikrųjų šeimininkų rankas) stotelės. Galų gale, daugelis kūrinių ilgainiui (kintant madoms, savininkų skoniams) būna atiduodami kitiems žmonėms – artimiesiems, bičiuliams, pažįstamiems arba muziejams (tikriems meno sąvartynams – pats dirbdamas šioje institucijoje, suvokiu pozityvinę, saugyklinę jų paskirtį). Tik dar galiu pastebėti, kad absoliučiai nepateisinu kolekcionierių – tų meno kūrinių pirkimo maniakų. Jie primena monopolininkų ir pirklių apmulkintus vartotojus, perkančius daiktus dėl pačių daiktų, o ne jų teikiamo gėrio ar malonumo.

Šioje vietoje galiu pateikti išraiškingą pavyzdį iš savo šeimos istorijos. Dar sovietiniais laikais vienas žmonos draugas (pavadinkime jį Juozu) loterijoje išlošė paveikslą. Įsivaizduoju – koks turėjo būti ,,laimėtojo” nusivylimas – ne “Volgą”, ,,Moskvičių”, šaldytuvą ar frotinių rankšluosčių komplektą, o tik paveikslą... Po daugelio metų, aplinkybėms susidėjus (eilinis buto remontas) nereikalingas daiktas buvo atiduotas mums (,,jūs menininkai, tai gal reikia”). Priekabiai žvelgėme į ant kartono apspurusiais kraštais faktūriškai nuteptą Vilniaus (?) senamiesčio fragmentą. Galop paėmėme – į dovanotą paveikslą priekabiai nežiūrima. Bandžiau iššifruoti autoriaus signatūrą. Pradžioje mąsčiau, kad tai Vincento Gečo etiudas (raidės signalizavo – V. Gečas), vėliau, pavarčius Irenos Kostkevičiūtės parengtą albumą, svarstyklės pakrypo paties Jono Švažo (V. Gečas transformavosi į J. Švažą) pusėn (šis tapytojas raidę J rašydavo labai ekspresyviai). Garsaus dailininko pavardė dovanos vertę pakėlė. Nors ir pats paveikslas (nežiūrint etiudinio sąlygiškumo) atrodo visai patraukliai – malonūs, žėrintys spalviniai sąskambiai, nostalgiškas siužetas (1 pav.).

Privalau pabrėžti vieną paradoksą. Namuose (bet ne privačių kolekcionierių apartamentuose) atsiradę meno kūriniai savotiškai apsivalo, ,,išsigrynina”. Virtuviniai garai ir kasdieniniai žvilgsniai (prieš darbą, po darbo, sekmadieniais, svečių apsilankymo metu) artefaktus išvalo tarytum skaistykloje esančias vėles. Jie praranda prekybinį apvalkalą. Tampa tikrais KŪRINIAIS, nebe prekėmis. O gyvenamosios patalpos, savo ruožtu, transformuojasi į namudines, d.i.y. ideologijos postulatus atitinkančias galerijas. Šiomis, specializuotų meno galerijų nuosmukio (vienos bankrutavo, kitos korumpavosi ir monopolizavosi, virsdamos uždaros, klaustrofobiškos meno rinkos bei menininkų-komersantų formuotojomis) dienomis, pastaroji naminių parodinių erdvių savybė tapo ypač aktualia. Atrodo, kad tai pajuto ir Vilniaus kaip vienerių metų Europos kultūrinės sostinės idėjos apologetai. Tikėkimės, kad iš to jie dar užsidirbs daug dividendų.

Pats vartotojišką savo kaip meno mylėtojo savybę užčiuopiau vieno lankymosi parodoje. Nelabai prisimenu net kokioje – atrodo, kad tai vyko Vilniaus rotušėje, už durų skambant nedarniai repeticijų muzikai, pro šalį šmėžuojant eiliniam banketui besiruošiantiems kelneriams ir barmenams. Galbūt buvo Janonis, o gal Kampas? Abu asmeniškai mylimi ir garbinami tapytojai. Žvelgdamas į aliejiniais dažais nutapytą paveikslą mąsčiau: „ar norėčiau, kad šis artefaktas kabotų ant mano kambario sienos?“. Akis tarytum flaneliniu skudurėliu nuvalė. Akimirksniu toptelėjo: „na, jau tikrai ne!“. Panašiu principu pradėjau vertinti ir kitus kūrinius. Supratau, kad didžioji dalis neišlaikytų reiklaus namų egzamino. Vieno erzintų koloritas, kito – rėmai, trečio – neparankus formatas, dar kito – banalus motyvas ar siužetas, likusių – ne visada verbaliai išsakomi dalykai. Bet kuriuo atveju asmeninėje erdvėje jie egzistuotų lyg nuolatinis pavojus (tapatus Damoklo kalavijui) ar priekaištas (artimas Biliūno Petronėlei). Savojoje buityje jausčiausi nesaugus, įsitempęs, sudirgęs. Dingtų apetitas, mėnesienos metu sapnuočiau košmarus ir pabudinėčiau rėkdamas, išpiltas šalto prakaito. Nuo to įvykio visus eksponuojamus objektus (tapyba, grafika, skulptūra, video menas, instaliacija, keramika) vertinu tik taip, o ne kitaip. Žinau, kad šeimininkiškas, ūkiškas pradas neapgaus.

Mūsų namuose meno kūriniai kitų daiktų atžvilgiu užima nemažai vietos. Žinoma, drabužių, batų ir knygų yra daugiau, tačiau artefaktai juos nurungia savo gabaritais ir į amžinąsias vertybes orientuotu turiniu. Iš tikrųjų – joks batas, net labiausiai lakuotas ar storiausiu padu, taip nepraskaidrins minčių, nesužadins jausmų, kaip tai galėtų padaryti net vidutiniškos meninės kokybės paveikslas. Visada, kai būnu namuose, akis vedžioju prieškambario, kambarių ir virtuvės sienomis. Lėliukės bei vyzdžiai būtinai ,,užsikabina“ už kokio nors paveikslo, skulptūrėlės, taikomosios-dekoratyvinės dailės objektėlio.

Mano žmona, o ir tėvas tapytojai (be to, grafikos studijas yra baigusi viena teta – tėvo sesuo), todėl paveikslų (aliejus, drobė) namuose yra ypač daug. Didelių pastangų nereikalavo ir daugelio jų įsigijimas. Buvo paveldėti (kaip šeimyninės relikvijos ar santuokinis kraitis), specialiai dovanoti (vardynos, krikštynos, garbingi jubiliejai) arba tiesiog kaupiami. Tam, kad niekas manęs neįtarinėtų naudojimusi tarnybine padėtimi (juolab, jog jie nebuvo pirkti), šių gėrybių pernelyg neaprašinėsiu.

Tik paminėsiu, kad iš ant sienų kabančių paveikslų man ypač patinka žmonos (Aistės Gabrielės Černiūtės) Valaamas (2001-2002 metais po piligriminės kelionės į vienuoliškąjį archipelagą Ladogos ežere nutapyta subtilaus melsvo kolorito kompozicija), keli ankstyvieji autoportretai (II ar III kurse studentiškai naiviai atlikta užduotis su romantiškai žvelgiančiu veiduku ir vardą simbolizuojančiais baltaisiais, juodaisiais „busilais“ (2 pav.)) bei dramatiški diplominio darbo magistro laipsniui įgyti fragmentai (paskutiniuosius metus gyvenusio senelio ,,tėtušio” Domo kasdienybės siužetais (3 pav.)).

Tėvo (Kosto Poškaus) darbai patinka (ir abu jie eksponuojami) lygiai du. Vienas – ankstyvųjų dienų, antras paskutiniųjų metų. Pirmasis būtų nedidelis, viršun ištęstas stačiakampės faneros gabalėlis su ant jo užklijuota (,,praklijuota”) audinio atraižėle. Aštuntojo dešimtmečio gale – devintojo dešimtmečio pradžioje nutapytame kūrinyje matome vyrą ir moterį (iš šviesaus ,,kalnierio” ir storų akinių rėmelių sprendžiu, kad tai abu mano gimdytojai prie televizoriaus (turbūt anomis dienomis turėto nespalvoto ,,Tauro” (4 pav.)). Žaviuosi tai fotorealizmo ir industrinio romantizmo artima plastika bei ikonografija, virpulį kelia vaikystės prisiminimai. Lygiai toks pats nostalgiškas yra ir Rytas – plaukimo ar buvimo prie gimtojo Nemuno (gimiau bei užaugau Alytuje) inspiruotas peizažas (5 pav.). Ryškiomis spalvomis, drąsiais potėpiais, tvirtu piešinio skeletu atkurta ramiai tekančios upės ir ją supančių krantų dialogo atmosfera.

Nesinori kritiškai kalbėti apie artimuosius (manau, kad nieko tuo ir neįtikinčiau), tačiau, esu įsitikinęs, jog žmona dirba per mažai ir niekaip nesugeba ,,išsiskleisti”, pademonstruoti visų savo gabumų (o juk sugeba ne tik tapyti, bet ir daryti objektus, instaliacijas), o tėvo kūrybinių ieškojimų kardiograma (perfrazuoju AGČ) šokinėja aukštyn (dideli formatai, laisvesnis piešinys, ,,neužmuilinta” tapysena) – žemyn (siekis sukurti neaišku kokį komercinį formatą, vulgaroki nuogų moterų atvaizdai).

Iš svetimų prekių, atsipašau, kūrinių, mūsų namuose yra laikomi keli grafikos darbai. Vieno iš jų autorius yra Leonas Lagauskas (Senojo Vilniaus panorama, 1971 m. (6 pav.)), kito – pamiršau (totalioje buitinėje betvarkėje nesugebėjau aptikti išrėminto lakšto ir ,,atgaminti” pavardės). Manau, kad sovietiniais laikais panašių estampų buvo galima aptikti ne vieno inteligento bute. Aktualus turinys (atrodo, kad masiškai tiražuoti Vilniaus vaizdai įkūnijo per kelis dešimtmečius ir politinius kataklizmus neatslūgusią euforiją dėl atgautosios sostinės), neiššaukiantys plastiniai sprendimai (realistinis piešinys, ramios nuotaikos kompozicijos) ir išorinis apvalkalas (masyvūs stalių darbo rėmai) demonstruoja anuomet gyvavusias menines madas ir dabar šiek tiek primirštų grafikų populiarumą.

Asmeninių žmonos Aistės mamos ryšių dėka namuose atsiradusi Eugenijaus Varkulevičiaus Pieta (1982-1985 m.) (7 pav.). Vieną savo paveikslą dovanojęs dailininkas leido išsirinkti labiausiai patinkantį. Aistės mama pasikuklino ir ėmė nedidelio formato kompoziciją. Beveik kiekvieną dieną žiūriu į ją ir mąstau, kad dar neatsibodo ir nepradėjo skausmingai erzinti. Turbūt tai pats geriausias kasdieninėje buityje sutinkamų dailės objektų įvertinimas. Religiniai siužetai bei pabrėžtas dvasingumas buvo ypač populiarūs tautinio Atgimimo epochoje. Ne vienas tuo metu gilinosi į istorines (tremtys, lageriai, rezistencija) temas. Dabar tai atrodo šiek tiek naiviai ir dirbtinai. E. Varkulevičius buvo vienas įdomesnių šios srities atstovų. Prisimenu jo pagal Beržoro stacijas tapytas kompozicijas. Tada galvojau, kad „kokia tokio akto prasmė?“. Dabar manau, kad galbūt taip aktualizuota, prijaukinta senoji, primityvioji, daugelio pamiršta arba „pasenusia“ laikoma lietuviška dailė. Belieka apgailestauti, kad pastaruoju metu Varkala savanoriškai įlindo Jono Meko šešėlin ir, kaip atrodo, nesiruošia iš jo išlįsti.

Iš religinio meno kūrinių jausmus kabo Kalvarijų blusturgyje įsigytas „oleodrukas“ (8 pav). Žvelgdamas į rubensiškų formų Nukryžiuotąjį visada pagalvoju, kad kaip pasikeitė mano skonis. Vaikystėje pas močiutę regėti šventųjų paveikslai gąsdindavo, dabar – linksmina. Bet šiaip čia vienodai prasmingas ir reljefiškas popierius, ir patamsėjęs popierius, ir pajuodęs rėmelis, ir net pakabinimo kabliukas. Masinės gamybos produktui, „štampovkei“ laiko patina suteikė aristokratiško taurumo.
Per trumpą ir diletantišką savo kaip dailės kritikos karjeros laikotarpį pripažinimo esu sulaikęs tik iš dviejų (atsiprašau, jeigu ką pamiršau) autorių: Justino Vaitiekūno ir Romualdo Lankausko. Pirmasis (už trumpą parodos Globus Šv. Jono gatvės galerijoje recenziją) pakvietė į savo studiją (ten vaišino degtine bei „dzikus“ primenančiomis krevetėmis – abiejų kukliai atsisakiau) ir leido išsirinkti piešinį. Dabar jis kabo, gąsdindamas kaukolišku miesto planu (9 pav.). Su R. Lankausku taip pat pasimatėme palėpėje įrengtoje jo dirbtuvėje. Buvo siaubingai karšta, lange švytėjo Šv. Kazimiero bažnyčios karūna. Šluostydamasis prakaitą rašytojas (ankstyvojoje jaunystėje svaigau nuo trumpų, hemingvėjiškų apsakymų ir keruakiško Džiazo vežimo) ir tapytojas padovanojo vienatvę bei judesį užfiksavusį kartoną (10 pav.).

Namuose esti nemažai kitų draugų ir pažįstamų (man bei žmonai) menininkų darbų. Dauguma jų – bendraamžiai, bendramoksliai (Kristina Gudonytė, Matas Dūda, taip pat Lina Dieninė, Ina Budrytė). Nemažą šios charakterio kolekcijos dalį sudaro klasikiniai (natiurmorto žanras), subtilios spalvinės gamos, melancholiškos nuotaikos Tomo Jurkėno tapybos ir pastelės kūriniai. Mano kursioką kamuodavo nuolatiniai ir visiškai nepelnyti nepasitikėjimo savimi kompleksai, todėl daug jo ieškojimų vietą surasdavo šiukšlių konteineriuose. Vėliau migruodavo namopi (bet jau ne pas pirmąjį šeimininką). Puikus, subtilus, nuotaikingas Melsvas natiurmortas (1998 m.) (11 pav.) buvo padovanotas, o ne išmestas. Regis, kad šiuo metu autorius pasisekimo (kitokios saviraiškos srityje) ieško Airijoje. Duok, Dieve, kad jam ten pasisektų (o gal nepasisektų?) ir jis vėl sugrįžtų prie kūrybos. Ekonominė migracija pražudė turintį ką pasakyti (per kelis gyvenimo aukštaitiškoje provincijoje – pas tėvus – sukūrusį van gogiškos dvasios guašinių kompozicijų) tapytoją.

Vertinu prieš lovą kabantį ir ryte, tik akis pravėrus akis, pasveikinantį Lino Gelumbausko Ėjimą baltu keliu. Pastoziškuose, prof. R.P. Vaitekūno įtakotuose potėpiuose pamatau vis kažką naujo (spalviniai deriniai, kaleidoskopiškai kintančios nuotaikos). O ko geram paveikslui bereikia? Net nusivyliau, kai pats dailininkas pasakė, kad tai elementarus, šaltą žiemos dieną (,,dėl žemos temperatūros stingo dažai”) nutapytas peizažas. Jo, deja, nenufotografavau, kadangi tokios tapybos nufotografuoti neįmanoma (blikai, refleksai, atspindžiai).

Iš naujesnių įsigijimų pirmauja bronzinė Mariaus Zavadskio ,,skulptūrkė” (taip kamerines statulėles vadina pats Zavas), vaizduojanti Šv. Pranciškų Asyžietį (12 pav.). Kadaise skulptorius prisipažino, kad jam atsibodo kurti dirbtinių gėlių kombinacijas (nors tai viena stipriausių jo kūrybinių pusių) ir kad pastarasis liejinys bandė laimėti konkursą Mažeikiuose. ,,Skulptūrkė” namuose atsirado mainų būdu (AGČ ją iškeitė į stiklinį paveikslą). Frontaliai stovintis šventasis su žiūrovo akivaizdoje išverstomis stigmomis ironiškai šypsosi (tiksliau – viena veido pusė dramatiškai išsikreipusi, kita – nutvieksta džiugesio) ir eksponuoja gėlėtą savo abitą, tarytum sakydamas: ,,niekur tu nuo gėlių, Zavai, nepabėgsi”.

Negaliu nepaminėti (galbūt nuo to ir reikėjo pradėti), kad vaikystėje tėvų namuose tiesiog augau tarp paveikslų. Tėvas tapydavo buitinėmis sąlygomis (svetainėje atvyniodavo kilimą, pastatydavo molbertą, kambarius prasmirdindavo aliejaus bei terpentino kvapu). Ant sienų karksojo ne tik jo (mamos, sesers portretai, keli peizažai), bet ir tetos (Emilijos Poškutės-Pumputienės), dėdės (Valdo Pumpučio), alytiškių kolegų (Alvydo Petkevičiaus, Adolfo Klastaičio, Arvydo Švirmicko) darbai. Jie ten yra iki šiol. Ant grindų kurį laiką stovėjo brutalokas, ekspresyvus tėvo klasioko ir kolegos (taip pat vieno produktyviausių šių dienų dievdirbio) Algio Judicko peizažas su melžiamu gyvuliu (sunku pasakyti kokiu – karve ar ožka) (13 pav.).

Tomis dienomis ypač įstrigo (negaliu nepaminėti) Alytuje po studijų Talino institute apsigyvenusio grafiko Arūno Jancevičiaus dovanota jo paties iliustruota Vytauto Rudoko knygelė Virėjo miestas (14 pav.). Autorius neabejotinai parūkydavo žolytės ir savo psichodelinę patirtį bandė perteikti vaikučiams. Kelioniniai po svajonių šalis patyrimai man patiko nuo mažų dienų, todėl iki šiol galiu svaigintis ne LSD ar šalavijais, o paprasta lektūra nepilnamečiams (vienintelė sąlyga – patrauklios, profesionalios iliustracijos).

Dar iš įvairiomis aplinkybėmis įsigytų, ypač brangintinų meninių relikvijų paminėsiu tik kelias:

• Algimanto Julijono Stankevičiaus piešinį (15 pav.). Jį įsigijome pomirtinės dailininko parodos galerijoje O 11 metu. Ant staliuko buvo prikrauta A4 formato lapų kaugė. Skelbime buvo parašyta, kad kiekvienas, įsigijęs Stankaus eskizą (kaina – 10 lt), finansiškai paremia jo paminklo statybą. Rinkomės negalėdami išsirinkti (tačiau nesinorėjo prisipirkti begalę, nes tada tie piešiniai iš relikvijų būtų virtę tikrais „akciziniais“ pirkiniais – prieš kelis metus dar buvau didesnis idealistas). Galvoje ir akyse susimaišė spalvų kakofonijos, kampuoti veidai, pieštuku apvedžiotos plaštakos. Galop pamatėme geltonu vakaro auksu žėrintį vaizdą su paslaptingomis (actekiškomis, indiškomis) būtybėmis. Be didesnių svarstymų įsigijome. Nuo tada piešinys (įrėmintas mediniame rėmelyje) kabo buto prieškambaryje. Čia eksponuojami ir kiti mažesnio formato kūriniai.
• Žmona (AGČ) savo magistrinio darbo teorinę dalį pašventė Antano Martinaičio kūrybai (A. Martinaičio erdvė). Dailininko našlė Adelija padovanojo vieną piešinį (16 pav.). ,,Gražu” – pagalvojau, tik ką pažiūrėjęs į pastele ir pieštukais nupieštą apsinuoginusią moterį prie vazoninės gėlės lango fone. Dievinu paskutiniuosius, Italijos Renesanso įkvėptus A. Martinaičio darbus. Paslaptingai (norėtųsi sakyti leonardiškai, bet ne – martinaitiškai) besišypsančios moterys žvelgia į žiūrovus nuostabos apimtais veidais. Atrodo, kad jos (paslaptingojo Magribo, klasikinės Arkadijos, dieviškojo Edeno gyventojos) žino tai, ko nežinome mes… Ankstesni lietuviškos tapybos klasiko darbai taip pat vertingi ir brangūs, tačiau valstietiški siužetai ir schematizuotas piešinys orientuotas į siauresnį, lokalesnį vartotojų ratą (žinoma, tai anaiptol jų nesumenkina).
• 1915 metais datuotą litografiją padovanojo istorikė Arimeta Vojevodskaitė. Lankėmės šios įdomios asmenybės (bajorės, skrupulingos mokslininkės) namuose (pilnuose knygų bei paveikslų, vienas iš jų buvo paties Ričardo Povilo Vaitiekūno natiurmortas) ir pamačiau šį kuklų, standų popieriaus lapelį (17 pav.). Užrašas apačioje skelbia autoriaus pavardę (O. Strebike) ir metus (1917). Vaizduojami, berods, Branickių rūmai Balstogėje (XVIII amžiaus pirmojoje pusėje Karūnos didžiojo etmono Jono Klemenso Branickio statytas „Palenkės Versalis). Šiaip tikras karo vaizdelis – sniegas, pilkuma, ant stiebo nukarusi Imperijos vėliava, pirmajame plane tupintis vilkas (galbūt rusų kazoko simbolis?), toliau – einanti susikūprinusi (prispausta karo sunkumų) vyro figūrėlė. Nesuprantama šio daikto paskirtis. Atrodytų, kad laikraštinis popierius, tačiau per kietas. Gal pagyrimo raštas? Įsivaizduoju, kaip koks kapitonas art majoras šauniam savanoriui įteikia paties Hindenburgo ar Liudendorfo pasirašytą kortelę „už gerai ir sąžiningai atliktas pareigas“ (arklių rekvizavimą, misinginių sagų rinkimą iš civilių okupuotos šalies gyventojų). Šitas pavyzdys dar privertė pagalvoti, kad vokiečiai I pasaulinio karo metais turėjo ypatingą trauką menui (bent šiame regione). Istorinė atmintis piešia akmeninio liūto (puikaus secesinės architektūros pavyzdžio) Vingio parke, sniego skulptūrų Katedros aikštėje (abu atvejai susiję su Vilniumi), Lyduvėnų tilto (tikro inžinerijos ir naujosios architektūros šedevro) vaizdus. Asmeninėje atmintyje įstrigęs šiurpokų (vienišų ir apleistų) kapinaičių netoli Simno vaizdas. Galų gale, Bulhakas būtent tada pradėjo amžinti buvusios Didžiosios Kunigaikštystės vaizdus, Vivulskis pastatė savo kryžius. O kur dar įvairios karinės vadovybės iniciatyva išleistos monografijos, straipsnių rinkiniai, net atvirukai (su paantrašte Krieg in Osten). Gal dėl to (daugiau laiko skyrė kūrybai, o ne karybai) vokiečiai ir pralaimėjo karą?
• Nors tai nėra meno kūriniai tradicine, modernizmo pasaulėžiūros įtakota prasme, tačiau keli daikčiukai kelia ne mažesnį katarsį nei Rembrandtas ar Rafaelis. Vienas iš jų būtų kolektyviniame sode iškasta mandragoros šaknis (teigiama, kad šie antropomorfiniai augalai „gimsta“ iš pakaruoklio spermos). Kitas brangus daiktas būtų miške prie Sudvajų (Alytaus raj.) tėvo rasta durklo makštis (18 pav.). Ji gulėjo ant kelmuko, šalia kūpsojo Lietuvos partizanų bunkerio liekanos. Todėl manytina, kad geležinė detalė galėjo priklausyti ginkluotos rezistencijos dalyviams. Dar labai vertinu kelis senosios dailės paminklus. Pagoniškąją praeitį mena medinė kryžiaus detalė (išskobtas kryžmos galas) iš Kamorūnų kaimo (Varėnos raj.) kapinaičių (jose palaidota daug mano protėvių). Laiko akmenimis apjuostame, ūksmingai medžiais apaugusiame nekropolyje iki šiol stovi senais laikais pastatyti aukšti kryžiai (Lietuvos metraščiuose minima, kad panašius paminklus – medinius stabus lietuviai statydavę savo romėniškiesiems protėviams). Prasminga yra tai, kad tokie (aukšti, laibi, monumentalūs) paminklai egzistuoja tol, kol gyvųjų tarpe lieka prisiminimai apie mirusįjį. Ilgainiui išnyksta (ne išnyksta – susilieja su apylinkių kraštovaizdžiu) ir tie, ir tie. Tarp Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menančių eksponatų paminėčiau geležinę saulutę (apkalą) nuo Misionierių bažnyčios prieangio durų (19 pav.). Pagal Jono Kristupo Glaubico (Pirmajame Lietuvos dailininkų žodyne šio iškilaus menininko pavardė kažkodėl net neįtraukta) projektą pastatytas statinys yra Vilniaus baroko šedevras. Geležėlės nelupau nuo masyvių rokokinių durų, ji mėtėsi žolėje. Parsinešiau ir pakabinau ant medinio balkio kaip meilės architektui ir miestui ženklą. Namuose dar saugau XIV amžiaus lentos fragmentą iš Žemutinės pilies (20 pav.) (statant gelžbetoninę pabaisą autentiški statiniai buvo barbariškai sunaikinti), brauktinę plytą iš ten pat (tas gėris voliojasi kelių šimtų metrų nuo kasinėjimų teritorijos spinduliu), bazaltinį lenkų laikų Gedimino (Šv. Jurgio, Adomo Mickevičiaus) prospekto luitą (21 pav.), II pasaulinio karo laikų vokiečių kareivio diržo sagtį, riedulį (panašų į patrankos sviedinį – turbūt, kaip demonstruoja jo šone išraižytas kryžius – priklausiusį kryžiuočiams ir adresuotą pagonims lietuviams) iš Senųjų Trakų piliavietės gynybinio griovio (22 pav.), akmeninių, plytinių nuoskalų iš Baltarusijoje ir Ukrainoje stovėjusių LDK bei Abiejų Tautų Respublikos pilių (Krėvos, Alšėnų, Kameneco, Kremeneco, Zbaražo – turiu bjaurią madą griauti senuosius pastatus) (23 pav.). Beje, pagarbiai saugau geležinę durų rankeną iš Alšėnų pilies griuvėsių (24 pav.). Net virpulys nueina per kūną, kai pagalvoju, kad ją galbūt spaudė pats LDK pakancleris, kelių karų su Maskva dalyvis Paulius Steponas Sapiega (1609-1611 metais prie Smolensko vieną – tik neaišku kurią, nes portretuose vaizduojamas su dviem, antkapiniame paminkle nukapotos abi – ranką praradęs (25 pav.))!

Ne tik griežtesnis kritikas, bet ir aš pats sau papriekaištaučiau dėl senamadiško naminės meno kolekcijos pobūdžio. Iš tikrųjų – ai ne visavertė šiuolaikinio gyvenimo ritmą atspindinti ekspozicija, o anachronistiškas senienų rinkinys, tikra kunstkamera. Būdamas André Malraux ir kurdamas įsivaizduojamą namudinį dailės muziejų (savotišką prekių katalogą) į svečius pasikviesčiau begalę kūrinių. Iš bendrapiliečių tarpo pašlovinčiau savo paauglystės laikų „meilę“ – Julių Zarecką (kurio ironišką Laišką draugui mačiau viename Tapybos tome, o Kirpykla buvo publikuota Švyturyje). Kažin, kaip jo darbai man atrodytų dabar? Vaikystėje dar labai mėgau Stasį Eidrigevičių, Birutę Žilytę, Leonardą Gutauską, Rasą Dočkutę. Ant namų sienų pageidaučiau (ką ten pageidaučiau – trokšte trokščiau!) regėti Bronislovą Rudį (atmintyje įsirėžę iš laikraštinių reprodukcijų matytos jautrios, virtuoziškos grafitinės kompozicijos), Mikalojų Vilutį (kažkada nuo Lietuvos aido sienos buvau nusiplėšęs, persikraustymų iš vieno nuomojamo kambario į kitą metu praganytą jo personalinės parodos plakatą), Algimantą Švėgždą, Audrių Puipą (mėgstu absoliučiai visus šių dailininkų šedevrus). Dievinu Mariją Teresę Rožanskaitę, Romaną Vilkauską, Arvydą Šaltenį, Kęstutį Grigaliūną, Agnę Jonkutę, Ingą Likšaitę, Jūratę Kazakevičiūtę. O kur dar ankstyvieji Vygantas Paukštė ir Mindaugas Skudutis! Iš pasaulinio konteksto lyderių neapseičiau be Peterio Doigo, Jun Hasegawos, Glenno Browno.

Na, bet čia jau nukrypau į šalį...

Kalbėdamas apie meno kūrinių funkcionavimą privačiose erdvėse, pastebėčiau, kad kai kuriais atvejais artefaktai, tarytum nesuvirškintas maistas pasklinda iš butų, butelių į besiribojančias teritorijas – prieangius, gonkas, balkonus, laiptines. (Laiptinės iš tikrųjų primena žarnyną). Vaikystėje einant iš Jaunimo parko pro Šeštos vidurinės stadioną (veiksmas vykdavo gimtajame Alytuje) pakeldavau galvą ir stebėdavau penktojo aukšto balkone ištapyta (o gal trafareto pagalba išpurkštą) moters galvą. Tipiškas psichodelinis, popartinis vaizdelis – garbanoti plaukai, šešėliuose skendinčios akys, goslios lūpos. Karoliniškėse (daug vėliau, viduriniajame jaunystės tarpsnyje) gėrėdavausi įstiklintuose balkonuose eksponuojamomis sausų puokščių aranžuotėmis ir ikebanomis, stirninų ragais, vėdinti išneštais kailiniais. Dabartinė gyvenamoji laiptinė yra asketiška kaip cistersų vienuolynas tamsiųjų viduramžių laikais. Bendruomeniškumo jausmo nepuoselėjantys kaimynai (savo poziciją išreiškiantys laiptinėse pūdomomis šiukšlėmis ir reguliariai nešluojamais laiptais) savo menų rinkinius mėlynbarzdiškai slepia už šarvuotų durų bei devynių užraktų (pastarųjų kiekis proporcingai auga kylant šeimyniniams biudžetams). Išsiilgtasis Alytus (tėvų laiptinė trisdešimt pirmajame Antano Jonyno gatvės name) šioms mizantropijos apraiškoms sudarytų malonią priešpriešą. Kaimynai mėgsta dekoruoti laiptinę valstybinių, religinių, asmeninių švenčių metu. Ypač vertinamos yra Kalėdos, kurių metu ant tuo tikslu pakabintos skelbimų lentos nuolat pasirodo du sveikinimai. Vienas nuo nežinomo bendruomenės atstovo (kalėdiniai palinkėjimai išreiškiami nupirkto atviruko, kompiuterinės grafikos priemonėmis sukurto atvaizdo pagalba) ir namo bendrijos buhalterės Tribandienės (dažniausia priminimas laiku sumokėti mokesčius už šaltą ar šiltą vandenį) (26 pav.).

Lankydamasis svečiuose visada apžiūriu tris tuose namuose saugomų ir kaupiamų daiktų grupes: 1) knygas (iš jų spendžiu apie šeimininkų išsilavinimą); 2) muzikos įrašus (susidarau nuomonę apie savininkų skonį) ir 3) dailės kūrinius. Pastarieji liudija ne tik tų žmonių intelektą ar pomėgius, bet ir atspindi jų dvasinį gyvenimą (sielos virpesius ir aistras). Nudžiungu pamatęs patinkančių, mielų ir garbinamų artefaktų. Panašiai džiaugiuosi parduotuvėse išvydęs kokybiškų, vertingų prekių. Ten, Anuose namuose (kai kas juos apibūdina žargonišku Anapilio terminu) jų neturėsime, todėl vertinkime tai bent šioje ašarų pakalnėje.
P.s. Ilgai žvalgydamasis po savo namų sienas vos nepamiršau aptarti man įstrigusių vasario mėnesio parodų.

• Viena reikšmingiausių, mano nuomone, buvo M. Zavadskio Kunstkamera Vilniaus Akademijos galerijoje. menininkas bandė įsigyti aspiranto licenziją (su užduotimi susidorojo). Jam smarkiai ir trankiai prieštaravo kai kurie vyresni kolegos. Vienas net, gerokai išsirėkęs ir garsiai klapsėdamas durimis, išbėgo iš neblogai surežisuoto (Zavo dėka) akademinio renginio. O pats Zavas, kaip Zavas. Produktyvus, kupinas idėjų ir ne visada spėjantis jas įgyvendinti. Todėl buvo smalsu buvo vertinti jo virtuvės privalumus (postmodernistinis pastišas, manieristinių formų turtingumas, persipinantys prasminiai sluoksniai) ir minusus (per t nelemtą skubėjimą kartais pritrūksta precizikos).
• Zavą pakeitė kitas aspirantas – Žygimantas Augustinas. Jo darbus nelabai mėgstu. Apie tai rašiau Septyniose meno dienose, todėl nenoriu kartotis.
• Arkos galerijoje demonstruota Justino Vaitiekūno tapybos retrospektyva. Apie šį menininką galima pasakyti panašiai, kaip ir apie M. Zavadskį. Tipiškas postmoderno atstovas. Abejoja tapyba, ironizuoja jos ribotumą, tačiau negali be jos gyventi. Vis dėlto labiau patiko praeitais metais Jonuose/Medaliuose matyta jo paroda-instaliacija Globus. Šalia keistų objektėlių (statybiniai ready-made, vaškinės atliejos, vazoninės gėlės) ekspresionistiškai, gestiškai nutapyti paveikslai ir linijiniai piešiniai atsiskleidė visu savo turtingumu (plastine bei siužetine prasmėmis). Iš savo varpinės dar galiu pridurti, kad Justinas mane išmokė (neakivaizdžiai) lengvumo ir laisvės. Kaip menininkas ir žmogus jis yra iškalbingas tarytum Ciceronas.
• Arkoje dar buvo suomių fotografijos paroda. Apžiūrėjau ją du ar tris kartus. Ir visą laiką galvojau, kad kažką reikia daryti su savo apranga. Esu pilkas, nuobodus tipas. Statistinis Lietuvos vyras. Žinoma, nesinorėtų labai išsišokti ir atrodyti ekstravagantiškai, tačiau siekiamybė – atsiriboti nuo gamyklų ir fabrikų, žurnalų ir televizijos, mados ir stiliaus diktuojamos aprangos. Gal reikėtų rengtis renesansiškai? Šią epochą ypatingai myliu. Na, dar XVII amžiaus protestantiškos mados (ilgi plaukai, baltos apykaklės, juodi rūbai). Bet kaip atrodyčiau su aptemptomis kelnėmis ir daiktadėčiu (pirmuoju atveju) arba auliniais batais milžiniškais atvartais bei segėmis? Kažkaip kvailokai…
• Lietuvos aide mačiau Loretos Zdanavičienės tapybos ekspoziciją. Klasikinė, tvarkinga tapyba. Stabilios kompozicijos, taisyklingai dedami potėpiai. Na, jos tapyba tokia interjerinė ir kulinarinė (rašiau, kad panaši į tortus – gerąja prasme – tortai skanus ir sotus produktas). Mąsčiau, kad paveikslai yra iš tų, kurie kabo namuose ir neatsibosta. O ko daugiau reikia?
• Vartuose apžiūrėjau Sauliaus Vaitiekūno Requiem orkestrui. Atidarymas buvo pasibaisėtinas – jokios sistemos, pilna snobų ir turtuolių. Tačiau instaliacija patiko. Užmojis, idėja, padarymas. Prisipažinsiu, kad kelis kartus darbo reikalais teko pabendrauti su pačiu autoriumi. Anksčiau buvau skeptiškesnis jo iniciatyvų atžvilgiu. Bet kai pamačiau užsidegimą – nuomonę pakeičiau kardinaliai.
• ŠMC veikia Dekoderis (nors ir kai kas labai patiko, tačiau jie ir taip reklamą darosi, todėl nesivarginsiu rašyti), Dailės muziejus užvežė įtartinų šiaurės korėjiečių (dar nebuvau, bet būtinai nulėksiu).
• Gimtajame Alytuje Nepriklausomybės proga surengta apžvalginė vietos menininkų paroda. Atrodo, kad seniai tokių ir buvo. Jei spėsiu ir galėsiu – privalau pamatyti ir aprašyti.
• Molėtuose, galerijoje Akcija M puikuojasi L. Gelumbauskas. Tai daugiausia pleneriniai (per kelias vasaras sukurti Videniškiuose) darbai. R. P. Vaitiekūno mokinys tęsia mokytojo vagą. Arimas vyksta, dirvožemiška tapyba kultivuojama.
• Šį mėnesį mirė Raimondas Sližys. Paskutiniais metais jo tapyba buvo suvienodėjusi. Komercinis formatas diktavo savo sąlygas. Bet šiaip jėga ir svoris.

Tai tiek, kol kas.

Vidas Poškus