Pro Valkininkus iš Vilniaus į Lazdijus ar Druskininkus (arba atvirkščiai) važiuojantiems keleiviams turbūt ne kartą teko stebėti didingose Pakleštarės lygumose besiganančią arklių kaimenę. Ne vieną turėjo pakerėti aristokratiški šių gyvūnų siluetai, impozantiška laikysena, ramios pozos.
Tačiau kažin ar kas nors suvokia, kad praeityje šie kanopiniai buvo ropliais ir žuvimis. Konkrečiai – žalčiais ir karosais. Koks nors Darwino evoliucijos teorijos šalininkas pasakytų, kad tame nėra nieko ypatingo, nes visi sutvėrimai kadaise išsivystė (galbūt net toliau kinta) iš pačių elementariausių gyvosios gamtos formų. Šioje vietoje tokiam evoliucionizmo apologetui paprieštaraučiau remdamasis kaip tik minėtųjų Valkininkų žirgų pavyzdžiu.
Esmė slypi tame, kad iš po žemėmis šliaužiojančių, vandenyje plaukiojančių padarų minėtieji keturkojai ne nuosekliai vystėsi (tuo pačiu veikiami negailestingų atrankos ir prisitaikymo dėsnių), o savuosius pavidalus pakeitė žaibiškai – momentinės revoliucijos būdu.
Kaip šiandien prisimenu tą rugsėjo penkioliktosios, sekmadienio, mano paskutinės atostogų dienos popietę. Tuo metu stovėjau nuosavo kolektyvinio sodo sklypo teritorijoje, ant savomis rankomis (žinoma, prisidėjo ir kiti šeimos nariai – mama, tėtė, pusbrolis Jonas) iškastos kūdros kranto ir stebėjau kaip džiūstančio vandens telkinio dugne (bala vandens netekdavo kiekvieną sausesnę vasarą, tačiau, laimei, po pažliugusio rudens, snieguotos žiemos drėgnoji būsena vėl sugrįždavo) grumdėsi žalčiai ir karosai. Pastarieji bejėgiškai vartėsi dumblinoje masėje, konvulsiškai bandė sugerti drumzlino skysčio likučius, o pirmieji šliaužiojo aplinkui ir, kiek tik leido jų lankstūs žandikauliai, stengėsi prisiryti pačios gamtos bei Dievo maloningai jiems pateiktų maisto produktų.
Staiga (negalėčiau pasakyti, koks tiksliai buvo laikas, tačiau jau vakarop) tvenkinį nušvietė blėstančios saulės spinduliai. Pažiro pirmųjų šalnų pakąstų jurginų žiedlapiai, pradėjo byrėti močiutės gimnazijos laikų draugo iš tolimosios Australijos atsiųsto, maniškiame sode sugebėjusio adaptuotis tabako sėklytės.
Per sekundės dalį akyse riebūs žalčiai, trokštantys karosai pavirto normaliais žemaitukų, Arabijos ristūnų, trakėnų veislių arkliais – sarčiais, šyviais, bėriais, obuolmušiais.
Ūmai pajutau netenkąs sąmonės…

 

Atsipeikėjęs apsidairiau ir supratau iš saviškių Kaniūkų, kolektyvinių sodų bendrijos Berželis atsidūręs nurudusiose, pageltusiose, vietomis dar žaliuojančiose Valkininkų lankose. Paskui mane lyg sparnuotieji pegasai atsklendė suarklėję gyvūnai.
Atsigavęs nuo alpulio, patirtų išgyvenimų, emocinio sukrėtimo, išėjau į plentą stabdyti pakeleivingų automobilių. Autostopu grįžau (po kelių valandų) namo.
Arkliai, buvę ropliai ir žuvys, to padaryti negalėjo. Taip ir pasiliko ganytis Valkininkų apylinkėse. Ilgainiui juos kažkas prisijaukino, suvarė į aptvarą ir pavertė integralia asmeninio turto dalimi.