Žvelgiu į rankose laikomą nikeliuotą dubenėlį. Jo dugne puikavosi užrašas: Klarnetininkų konkurso nugalėtojui. Esu profesionalus klasikinės muzikos atlikėjas. Bufete buvo daugybė panašių indų.
Anksčiau juos įsigydavau beveik kiekvieno koncerto metu. Dar prieš trisdešimt metų muzikantams dovanodavo metalinių rykų. Būdavo, kad po sėkmingos premjeros sceną užtvindydavo metaliniais stalo įrankiais. Kai kurie laureatai neapsieidavo be mėlynių, lūžių ar šiaip sutrenkimų.
O dabar dovanoja tik gėles…
Prisimenu šauniausius savo pasirodymus. Išeidamas į sceną su jauduliu, prakaituotais delnais bei pažastimis kovodavau galvodamas apie koncerto pabaigą: kokį dubenėlį vėl gausiu iš dėkingos publikos rankų, kokiu šriftu (majuskulomis ar minuskulomis) bus išgraviruotos dedikacijos. Mąstydavau vien tik apie begalinio emocinio proveržio pabaigoje įsigytus indelius. ,,Bliūdelių” (taip juos žargoniškai vadindavau) vizija nuramindavo įsiaudrinusią, lyg fortepijono styga įsitempusią sielą.

 

Vieną kartą kopiau į estradą. Iš žvilgsnio pažįstamas žmogus (aistringas mano muzikos gerbėjas, pastovus koncertų lankytojas) metė gigantišką blizgantį dubenį. Varpo pavidalo daiktas apvožė mane ir instrumentą. Nuo visuomenės atskirtas išgavau nežemišką gausmą. Klarnetas švilpė kaip Eolo arfa…
Man regis, kad ir dabar gyvenu ,,bliūde”. Aplinkui mėtosi žvangantys indukai. Lyg nesvarumo būklėje voliojasi bufetai. Skraidau tarp jų pūsdamas dūdą.