Pagal Grigaliaus kalendorių – 2008, pagal kinus – Žiurkės, pagal ekonomistus, politikus ir viešųjų ryšių specialistus – Didžiosios Krizės metais Lietuvos kultūros panorama, kaip ir kasmet, pasipildė naujomis ne tik grožinės ar mokslinės literatūros knygomis, bet ir fundamentaliais veikalais apie dailę. Belieka tik džiaugtis, kad visuotinės materialinės sumaišties, globalaus taupymo, diržų susiveržimo, masinio į(si)bauginimo laikotarpiu dar atsiranda leidyklų, kurios geba palepinti įperkamos lektūros gausa neišpaikintą skaitytoją ir pirkėją. Neaišku kas bus ateityje, kitais metais. Galbūt (atsižvelgiant į niūrias prognozes) – nieko. Todėl reikia branginti ir puoselėti tai, ką gavome bei turime.
Dar labiau reikia džiūgauti (ką ten džiūgauti – krykštauti ir ploti delnais), kad atskiri leidėjai nepamiršta vizualiosios dailės kūrėjų. Šiuo atveju nauda yra keleriopa. Be abejo, pirmiausia išlošia patys objektai. Tai yra menininkai, kuriems dedikuojami įvairaus profilio leidiniai. Perfrazuojant Horacijų ir Aleksandrą Puškiną galima tarti, kad tokiu būdu tie vargšai pasistato tegul ir laikinus, tegul ir popierinius (kartais net nelabai kokybiškus poligrafine, maketavimo prasmėmis) paminklus sau ir savo oeuvre. Juo labiau, kad ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje menininkų yra daugiau nei plotų (turiu omenyje galerijas, muziejus, internetines svetaines), kuriose galima pasireikšti. Kenčia tiek kūrėjai, tiek žiūrovai.
Argumentuosiu keliais konkrečiais pavyzdžiais. Gerai, kad šiemet buvo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko (jau buvusiojo) Vaclovo Krutinio jubiliejus. Profesionalių menininkų organizacijoje nuo seno yra susiformavusi tokia tradicija, kad jai priklausančiose galerijose nemokamai ir gal net be ilgesnės eilės (visų smulkmenų nežinau, LDS nepriklausau) personalines ekspozicijas gali rengti jubiliatai. Ir ne bet kokie, o perkopę penkiasdešimtmetį. Kiekvienas tapytojų, grafikų ar keramikų sekcijos narys laukia nesulaukia garbingo penkiasdešimtmečio, kuomet Arkoje ar Medaliuose draugai, bičiuliai, artimieji, kūrybos gerbėjai galės ateiti su gėlėmis, pasveikinti, tuo pačiu ir naujų darbų pamatyti. Tad štai, V. Krutinis surengė jubiliejinę parodą ir visi, kas norėjo (žinoma), galėjo pamatyti ne tik naujų, bet ir senų jo darbų. Džiaugiausi aš pats asmeniškai, kadangi gimtajame mieste prie mano vaikystės parduotuvės (romantiškai pavadintos Banga) stovėjo šio skulptoriaus Pokalbis. Graži, kamerinė, prie aplinkos puikiai priderinta skulptūra. Spalvotojų metalų vogimo laikotarpiu (pačioje Nepriklausomybės pradžioje) ji išnyko be pėdsakų... Beveik dvidešimt metų karštligiškai klabenau remontuojamos Nacionalinės galerijos duris, vaikščiojau po tas pačias žinybines galerijas, reguliariai apsilankydavau Dailės muziejuje. Kiek leidžia prisiminti sparčiai degraduojanti atmintis, didesnės V. Krutinio kolekcijos vienokiu ar kitokiu pavidalu neteko pamatyti. O štai šiemet ne tik, kad išvydau retrospektyvinę parodą (beje, ne viskas, ypač kalbant apie skulptūras, tiksliau – jų fotografijas, viešosiose erdvėse, man patiko), bet ir pamačiau gimtadienio proga pasirodžiusią monografiją. Pavarčiau ir pasvarsčiau, kad galiu ją nusipirkti bet kada (bent, kol nebus išpirktas visas tiražas). Laikyčiau ją namuose, galėčiau kada noriu atsiversti, nereikėtų net į jokias galerijas, muziejus ar galų gale, kokį Vilniaus senamiesčio kiemelį vaikščioti, Kupiškį, prikimštą V. Krutinio monumentų, važiuoti.
Panaši istorija atsitiko ir su taip pat Dailininkų sąjungos leidykloje išleista, Saulei Kisarauskienei dedikuota knyga. Šios dailininkės retrospektyvos Radvilų rūmuose, deja, neaplankiau, su kūrybos fragmentais (estampais) susipažinau dar sovietinių Lietuvos grafikos tomų dėka, o bendro vaizdo taip ir nesusidariau. Apsidžiaugiau, galėdamas įgyvendinti šią savo svajonę. Truputėlį nusivyliau. Nors knyga buvo skoningai išleista, tačiau tekstinė informacija „užmušė“ vizualiąją jos dalį (meškos paslaugą atliko ir neypatingai dideli reprodukcijų formatai). Visgi knygos dėka susidariau pilnesnį įspūdį apie šios dailininkės karjerą.
Tad knyga apie dailę ir dailininkus vertingas kaip savotiška popierinė galerija, įsivaizduojamo meno muziejaus filialas, knyginis subjektyvaus estetinio skonio materializacijos liudininkas, viduriniosios klasės atstovų dailės kolekcionavimo aistrą įgyvendinantis pakaitalas. Ne paskutinė vieta atitenka ne vien solidžioms monografijoms ar reprezentatyviems albumams, bet ir paprasčiausiems bukletėliams, elementariausiems katalogėliams. Bet kokią parodą ar meninį vyksmą ženklinantis leidinys yra vertingas dėl savo memorialinės funkcijos. Prisimenu, kaip man pačiam, šiokiam tokiam dailėtyrininkui, stipriai padėjo rašyti apie sovietinių laikų Alytaus dailę keli kuklūs, iliustracijomis „nepagardinti“ popierėliai su autorių pavardėmis ir jų paveikslų sąrašais. Žmogiškoji atmintis yra linkusi daug ką (tyčia ar atsitiktinai) pamiršti, praleisti, ignoruoti. O knygos ir brošiūrėlės primena, prikišamai pirštu parodo. Kitas dalykas, kad kaip sufleruoja šio teksto pavadinimas (tokią antraštę suteikti privertė ne tik nedidelis pataikavimas vienam savaitraščiui, bet ir objektyvios priežastys), knygos apie dailininkus bei dailę yra dvilypės iš prigimties. Jose ypatingai svarbi ir vaizdinė dalis (prisimenu, kaip spjaudžiausi skaitydamas tik keliomis prastos kokybės iliustracijomis apdovanotą Rasos Andriušytės knygą M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir romantizmo), ir tekstinė. Galbūt ne visada skaitoma, galbūt dažnai tiesiog praleidžiama (kaip tą darau sklaidydamas storiausią Petro Repšio talmudą).
Tad kas dar daugiau šiemet naujo (be jau dviejų minėtųjų, skirtų V. Krutiniui ir S. Kisarasauskienei) pasirodė? Kas buvo popieriuje įamžinta, smailų, guvių menotyrininkų ir jiems prijaučiančių plunksnų aprašyta? Aptarsiu ne visus ir ne visas, o kas maniškėse akyse pasimaišė, smegenyse užsifiksavo.

ALYTAUS DAILĖ Galbūt nebus labai moralu, tačiau paminėsiu kelis, prie kurių pasirodymo ir pačiam teko šiek tiek, tegul ir labai kukliai, prisidėti. Ypatingai esu patenkintas, kad pasirodė Alytaus dailininkams skirta knyga. Jos išleidimas buvo susijęs su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo Alytaus miesto savivaldybėje programa, todėl džiugu, kad tūkstantmetis šiame pietų Lietuvos mieste minėti pradėtas minėti metais anksčiau ir baltas albumėlis dienos šviesą išvydo dar prieš didžiojo krizės. Priešingu atveju kūdikis gal net nebūtų gimęs... Svarbus pats tokio leidinio egzistavimo faktas. Pripažinkime, kad daugelis vilniečių, kauniečių ir kitų lietuviškų megapolių gyventojų net nežino, kas vyksta toliau jų nosių. Aš pats net nenutuokiu, kas (menine prasme – apie banditizmą, prievartavimą ir šventes praneša kitos žiniasklaidos formos) vyksta Šiauliuose, Panevėžyje, Joniškyje, Gargžduose, Ukmergėje, Pasvalyje, Biržuose. O tikrai vyksta. Tokio pobūdžio knygų leidyba yra (ar galėtų būti) neblogas lietuviškos kultūros decentralizacijos politikos , provincialaus meno sklaidos pavyzdys. Nevadinčiau alytiškių menininkų provincialais, o kai kurių jų (kad ir Redo Diržio, Audriaus Janušonio, Evaldo Griniaus, Rimanto Galecko) kūrybos provincialia, tačiau vartant minėtąją knygą ir skaitinėjant interviu su pačiais autoriais, jie patys tą nuolat akcentavo. Bet manau, kad tai ne jų pačių, o interviu autorių nuopelnas...

Prie kitų knygos „liapsusų“ priskirčiau turinio visiškai neatitinkantį viršelį (sukurtą sovietinių poezijos pavasarių almanachų dvasioje), neargumentuotą menininkų dėliojimą į lentynėles. Vieni, be didesnių paaiškinimų priskirti „tylos ir chaoso“, kiti – „erdvės ir šviesos“, treti – „formos ir išraiškos“ ir t.t. sferoms. Atrodytų, kad to, kurio kūrybai būdinga tyla, nepasižymi jokia forma ir išraiška, o totalūs formalistai niekaip nesusiję su erdve ar šviesa. Skaitytojo gal tai neglumintų, jeigu šio dirbtinoko skaidymo autoriai savo pasirinkimą būtų motyvavę įvadinėje tekstinėje dalyje. Be to, akis labai rėžė skirtingų (ypač prajuokino bordeliškai rausva) spalvų atvartai. Man, kaip alytiškiui ir savojo miesto kultūros ir istorijos patriotui labiausiai nepatiko tai, kad į knygą nebuvo įtraukta dalis tikrai stiprių autorių. Eilinį kartą žvilgsnis nukreiptas į grupę draugų. Pavyzdžiui, trūkte trūko Alytuje gal ir negyvenančių, tačiau šio miesto parodiniame gyvenime aktyviai dalyvaujančių keramiko Algimanto Kazlausko, skulptoriaus Liongino Virbicko pavardžių. Pamiršti ir pakankamai solidūs vietiniai korifėjai – Adolfas Klastaitis, Saulius Vansevičius, Arūnas Jansevičius. Juolab, kad paskutinis skyrelis yra dedikuotas žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu (kūryba, kilmė, sentimentai) yra susiję su Alytumi. Tačiau jų sąrašą buvo galima tęsti iki begalybės - pradedant kokiu Albertu Stankevičiumi, ta pačia S. Kisarauskiene (vaikystę praleidusia netoli nuo Alytaus) ar Arvydu Pakalka (kelis metus dirbusiu vietinėje dailės mokykloje). Tiktų net Agnė Jonkutė (gimusi, užaugusi šiame mieste), kurios cv ir kelios darbų reprodukcijos būtų dar labiau pakėlusios lokalinės meninės situacijos lygį.
Ko ypatingai pasigedau šioje knygoje – tai pačios Alytaus dailės. Tai yra to, kam veikalas buvo skirtas. Kad ir kokios būtų žaviai meniškos Vytauto V. Stanionio fotografijos, kuriose vietiniai menininkai užfiksuoti jiems būdingomis ir ne visai būdingomis pozomis, tačiau manau, kad pagrindiniu akcentu turėjo būti ne dvasingos fizionomijos ar dažais nudrabstyti chalatai. Arba būtų užtekę bent vienos, kelių nedominuojančių autorių fotografijų. Dabar nuotraukos nustelbė daugelio menininkų darbus (taip ir nesupratau, ką kuria Raimondas Šimkevičius, Algis Judickas) ir sumenkino paties albumo vertę. Tokie leidiniai kasmet nepasirodo, o po kelių dešimtmečių ne taip lengva bus pamatyti daugelio šių autorių kūrybą. Nebent bus pastatyta Alytaus nacionalinė galerija, dėl ko labai abejoju, kadangi čia nėra net paprasčiausios, dabartinį vyksmą pristatančios normalios parodinės erdvės.

TEKSTILĖ 313 Knygos apie meną kaip nepamainomo dailėtyrinio šaltinio naudą liudija 2008 metų pavasarį Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bakalaurų išleistas nedidelis, kuklus leidinėlis Tekstilė 313. To paties kurso studento Audriaus Lašo maketuotas sąsiuvinėlis nepasižymi ypatingu informatyvumu, kadangi iš fragmentiškų, gerokai apkarpytų nuotraukų nesimato visumos (vis dėlto svarbu, kad įtraukta kiekvieno prelegento gimimo data, kontaktai, darbo pavadinimas, technika ir matmenys). Parodos nematęs pilietis nesupras nei kas ten buvo, nei apie ką kalbėta. Tačiau vis dėlto... Pats dalyvavau tame diplominių darbų gynime, todėl prisimenu, kaip mano širdį glostė tas faktas, kad kiekvienas absolventas savo diplominį darbą pristatinėjo ne tik verbaliniu būdu, bet ir pasidaryk pats principu sukurtų lankstinukų pagalba. Štai, vartydamas tą leidinėlį prisiminiau, kad (kokį) įspūdį darė iš žirgo karčių išaustas Vaivos Kazlauskaitės senelio fotografinis atvaizdas arba kaip veizolus išvertusios stebeilijosi veltinės akys viename patalpos kampe (Jovitos Gambickaitės instaliacija). Arba kaip stereotipiniam mąstymui oponavęs mano „ginamas“ Aleksas Gailieša pats tapo garbios komisijos stereotipų auka (mat, neįtiko ne toks vaivorykštinio veltinio formatas).

Mano nuomone, VDA Tekstilės katedroje šiuo metu studijuoja patys gabiausi ir įdomiausi (bent tokį įspūdį susidariau lankydamasis baigiamųjų darbų gynimuose) studentai, tad jų dėstytojų spaudimas, jog kūrinius reikia ne tik padaryti, bet ir pristatyti bei dokumentuoti, leidžia spėti, kad ateityje turėsime ne vieną sąmoningą, atvirą, intelektualų menininką. Ir tai nuteikia optimistiškai. Reiškia, ir knygos menas turi šviesią ateitį. Ir tai, kad šie mano lūkesčiai, o gal net prognozės, turi rimtą pagrindą, bandysiu įrodyti visai netrukus (bet ne sekančioje pastraipoje), kuomet dar kalbėsiu apie su tekstilininkais (tiksliau – tekstilininkėmis, Baltomis kandimis) susijusį sumanymą.

PIEŠINYS 2008 Lygiai toks pats brošiūrinis yra Arkos galerijoje vykusios piešinio parodos katalogas. Pats maketas yra nuobodokas (beveik kvadratiniame formate į kiekvieną puslapį sugrūsta po dviejų dalyvių darbus – išimtis padaryta tik laureatams), abejonių keltų ir pati kolekcija (mišrainiškai sudėlioti skirtingų žanrų, technikų kūriniai – nors negalima nesveikinti kuratorių demokratiškumo; pristatyti visi penkiasdešimt šešeri kūrinius pateikę autoriai), tačiau studentišką produktą leidinys lenkia informatyvumu. Net ir nebuvę, nematę, galės susidaryti įspūdį, kad ir po šimto metų – kokio lygio buvo LDS rengtos piešinio parodos, kas joms būdinga, kokie autoriai dalyvavo. Atsivertę patį galą pamatys keletą fotografijų iš ekspozicijos ir galės nuspręsti apie eksponavimo kultūrą. Ir, beje, tikrai sutinku su komisijos verdiktu, parodos laurus skyrusia Mikalojui Povilui Vilučiui. Jo piešiniai ir profesionalūs, ir konceptualūs (ne „bele kokie“ pabraukymai pieštuku). Tačiau nesutikčiau su kai kuriais įvadinį tekstą parašiusios Ramutės Rachlevičiūtės teiginiais. Ypač paskutinėje pastraipoje, kurioje analizuotos piešinio supratimo ribos. Manau, kad dailėtyrininkė be reikalo kvestionavo substancialias Aloyzo Stasiulevičiaus (esą tai tik tapybos kūrinio eskizas), Onutės Juškienės („dekoratyvinės dailės projektas“), Odetos Staponkutės (istorinių žirklių studija kažkodėl pavadinta knygų iliustracija) piešinių savybes. Piešinio samprata yra plati kaip Ramusis vandenynas, o norint ją griežčiau apriboti, dėmesį reikėjo kreipti ne į šiuos autorius.
Dar suvesiu sąskaitas su tais teiginiais, kurie man atrodo nepriimtini. Man nepriimtinas R. Rachlevičiūtės pasakymas, ištartas imant interviu vienam periodiniam spaudiniui iš Mindaugo Skudučio, kad esą šiais laikais piešia iš natūros piešia tik savamoksliai ir profanai. Tokiu argumentu menotyrininkė bandė įrodyti prelegento originalumą ar netgi vaikščiojimą kičo ir profaniškumo paribiais. Bet nei M. Skudutis nėra mėgėjas, nei kiti, kad ir šioje parodoje dalyvavę, į leidinį pakliuvę autoriai. Pavyzdžiui, kad ir koks Paulius Juška, kuriam piešėjiško virtuoziškumo galėtų pavydėti bet kuris kolega. Tai kas jis – konkrečiai, P. Juška – diletantas ar šarlatanas? O grįžtant prie pačio parodos katalogėlio dar norėčiau pastebėti tokį dalyką – na taip, jis ganėtinai išsamus, normaliai sumaketuotas, (spaudos kokybė, aišku, galėtų būti ir geresnė, reprodukcijos ne taip sugrūstos...), bet jis, vis dėlto, pasirodė pernelyg nuobodus, netraukiantis atsiversti dar ir dar kartą. Bet gal tai yra ne leidinio, o pačios parodos problema?
Nuo šių, poligrafiniu požiūriu skurdokų spaudos produktų, prie konkrečios vietos ir laiko prisirišusių vienadienių peteliškių pereikime prie sunkiosios artilerijos – atskiriems autoriams skirtų, jų kūrybą reprezentuojančių albumų ir tomų. Tai jie turi ir turės ilgalaikę, nekintančią reikšmę, tai jų dėka apie lietuvių dailės pasiekimus sužinos ne tik vietiniame areale, bet ir kur kas plačiau.

ROMUALDAS LANKAUSKAS Metų pradžioje knygų mugėje varčiau šią, tuomet šviežiai išleistą knygą. Kadangi apie šio autoriaus (priminsiu, kad ne tik tapytoją, bet ir rašytoją), lietuviškojo abstraktaus ekspresionizmo pionieriaus paveikslų ir skulptūrinių objektų parodą buvau parašęs anksčiau ir ta proga netgi pabendravęs su pačiu, knygos pasirodymas nepasirodė jokia staigmena. Kita vertus – didelis malonumas. Pirmiausia, dėl to, dėl ko čia tiek daug ir rašau – informatyvumo prasme. Iki tol bent aš pats asmeniškai (o esu šioks toks R. Lankausko tapybos gerbėjas) su jo tapybiniais rezultatais susipažindavau beletristikos dėka. Novelistas pats iliustruodavo savo knygas, ant popierinio aplanko arba viršelio būdavo reprodukuojama viena ar kelios abstrakčiai ekspresyvios kompozicijos. Kai kurios ilgam įsirėžė atmintyje, tegul vaizdas buvo ir miglotas, tarytum aptrauktas dūmais (vėl ta pati sovietinė spaudos kokybė).

Kitas dalykas, kad parodų gausa R. Lankausko tapybinė karjera dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių nepasižymėjo, todėl albumas užpildys šiokias tokias netgi istorines spragas. Ne vienas lietuviško meno gerbėjas galbūt įsivaizduoja, kad abstraktus ekspresionizmas, kaip ir apskritai– abstrakcija, pasirodė gana vėlai. Šis leidinys prikišamai demonstruoja, kad ne, toli gražu ne. Pirmosios abstrakcijos Lietuvoje pasirodė dar gūdžiame sovietmetyje, septintojo dešimtmečio viduryje. Ir nors mūsų kraštą nuo laisvojo pasaulio skyrė visokios geležinės uždangos, tačiau sinchroniškai vyko panašūs meno procesai. Žinoma, lokaliniu atveju, kur kas kuklesni. Ir man, pavyzdžiui, tenka apgailestauti, kad su visokiais funkcionieriais turėjęs kariauti R. Lankauskas galbūt ne visada išsiskleidė kaip pilnavertis menininkas. Dėl tapybos galbūt viskas tvarkoje (nors knygoje norėjau dar daugiau ankstesnių laikotarpių, tai yra septintojo–aštuntojo dešimtmečių darbų), tačiau ten pat įdėta tik viena nuotrauka su dėmesį jau minėtoje parodoje patraukusiais objektais. Drįsau pasvajoti, kad kokį poveikį jie darytų jeigu jų būtų daug arba didesniais masteliais... Niekas nėra dar prarasta, autorius kūrybingas ir energingas ir reikia viltis, kad dar nustebins ateityje. Reprodukuota nemažai kaligrafiškų piešinių – iš jų galbūt buvo galima sudaryti atskirą leidinį. Tačiau žinome, jog kito karto publikuoti darbus galbūt nebus ar bus negreitai. Juolab, kad, kiek žinau, albumas leistas už savas, asmenines lėšas – dėl to turėtų būti gėda pačiai valstybei. Valstybei turėtų būti sarmata dėl daug ko. Kad nėra Antano Gudaičio muziejaus, kad nevertinami senieji menininkai, kad nesirūpinama jų palikimo saugojimu ir sklaida. Knygų leidimo programa užpildytų nemažas spragas. Nekalbu ir net nebandau įsivaizduoti gražios personalinių galerijų-muziejų perspektyvos. Pavyzdžiui – kaip dabar galime pasigirti Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Antanu Martinaičiu, Igoriu Piekuru, Marija Terese Rožanskaite, Jonu Švažu? Senais, atgyvenusiais leidiniais ar juokingai kukliais bukletukais... Tai neturėtų būti vien pačių autorių arba jų giminaičių rūpestis. Netikiu valstybe kaip gėrybių davėja ar kaip kokia geradare (manau, kad tai totalitarinės praeities reliktas reikalauti iš įvairų institucijų kažkokių gėrybių – viską galima ir reikia užsidirbti savomis jėgomis), o ir kalbos apie valstybės kultūros politiką skamba kaip neįpareigojančios diskusijos artėjančios žiemos tema (iš ciklo: „Bus šalta – kaip mūsų laikais ar vėl tokia pati?), tačiau kartais regisi, kad jeigu ne valstybė kaip prievartos mechanizmas ar piliečių organizacija, tai pati visuomenė (muziejai, kurie vegetuoja arba parazituoja? – kalbu apie milžiniškas lėšas siurbiantį Valdovų rūmų simuliakrą; galerijas, kurios – kalbu apie tikras, o ne salonines parduotuves, beveik neegzistuoja? turėtų pasirūpinti palikimo saugojimu. Būtent tuo (ne cepelinais ir net ne Akropoliu) galima didžiuotis prieš save bei kitus.
Grįžtant prie knygos, manau, kad jai būdinga viskas, ko reikia geram leidimui. Solidus formatas, įdomus paties autoriaus pasirašytas tekstas, lyg ir nebloga reprodukcijų kokybė. Akies nevargino – atvirkščiai, ją džiugino, kruopščiai apmąstytos pauzės, kompoziciškai argumentuotu pasirodė tapybos darbų ir piešinių „miksavimas“. Motyvuotu pasirodė 7-8 dešimtmečio dvasią atspindintis ir formato, ir maketo pasirinkimas, autoriaus bandymas pristatyti save kaip unikalų kūrėją, šiek tiek dygoką asmenybę – žodžiu, tipišką moderniosios tapybos apologetą. Ko pritrūko ši knyga? Beje, tai būdinga daugeliui šiais metais pasirodžiusių autoriams skirtų albumų. Nuoseklios chronologijos. Taip jau yra susiklostę, kad patiems menininkams aktualiausi ir įdomiausi atrodo paskutiniuoju laiku sukurti, naujausi darbai. O man, pavyzdžiui, labiausiai imponuoja 7-8 dešimtmečio pradžios R. Lankausko darbai, kurių aptariamoje knygoje paties menininko sprendimu nebuvo labai daug. Sakysime, plastiniu požiūriu sugestyvūs ir motyvuoti pasirodė Judėjimas (1961 m.), Praskaidrėjimas (1979 m.), Šiapus ir anapus (1979 m.). Manau, kad jeigu žiūrėtume į Lietuvos dailę kaip Vakarų meno procesus atspindinčią evoliucijos grandinę, ne vien šios trys kompozicijos, bet visa jų grupė sudarytų svarbią jungiamąją grandį. Bet tai nėra vieno R. Lankausko problema – netrukus aptarsiu dar kelis tokius simptomiškus atvejus. Išeitis labai paprasta – tokių knygų neturėtų sudarinėti dailininkai, o kiti, nesuinteresuoti asmenys. Bet čia iš karto kyla klausimas – ar daug tokių vietinėmis sąlygomis atsirastų? Atidėkime retorinius klausimus į šalį, eikime sklaidyti knygų toliau.
Aš pats tuo mielai užsiiminėju reguliariai lankydamasis knygynuose. Daugelis knygų apie meną, kad ir kaip varvinčiau seilę, yra neįperkamos, nes jų kaina tokia aukšta, jog neprisiverti apie jas svajoti net kaip apie kalėdinę dovaną. Bet net ir nespecializuoti albumai yra kietas riešutėlis kiekvieno statistinio vartotojo piniginei. Ypač jeigu jie iliustruoti prestižą bei pripažinimą pelniusių autorių.

LAUMIŲ PASAKOS Tokiu galėtų būti naujausias lietuviškas iliustracinis Stasio Eidrigevičiaus „blynas“. Būtent su šio menininko vardu (kaip ir dar Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Rimvydu Kepežinsku, Broniu Leonavičiumi, Leonardu Gutausku, Rasa Dočkute, Romu Orantu, Vytautu Valiumi, Mikalojumi Vilučiu, Giedriumi Jonaičiu, Kęstučiu Kasparavičiumi) siečiau pasauliniu mastu neblogai atrodančios lietuviškosios iliustracinės-vaikiškos grafikos suklestėjimą. O tokių knygelių poveikis yra dvejopas. Ne visiems mažyliams galbūt jos ir patinka. Pats pamenu, kaip būdamas bambliu spjaudydavausi vartydamas B. Žilytės iliustruotą Kostą Kubilinską, tačiau mielai leisdavausi užburiamas (kad ir kaip banaliai skambėtų) R. Dočkutės ar L. Gutausko. Apie S. Eidrigevičių nėra net ko ir kalbėti. Jis man buvo ir yra lietuviškų vaikiškų iliustracijų dievas. Ne visada vertinu „rimtąją“ dabartinę meninę veiklą – fotografijas ar performansus. Dirbtinokai regisi jo pastarųjų dienų molbertinė tapyba (ko nedrįsčiau tarti apie 8-9 dešimtmečių darbus), tačiau miniatiūriniai piešiniai yra tikras daiktas. Čia akių nepjauna ir proto nesmaugia nei prikišamas infantilumas, nei paslaptimi dvelkiantys tamsūs fonai, nei mielai košmariškus sapnus primenančios metaforos ir alegorijos. Tad šią knygelę varčiau (vėlgi – tik knygyne, nes jos suma pasirodė astronominė)su dideliu malonumu. Vienas dalykas, kuris, vis dėlto, man nepatiko – truputėlį mechaniškas maketavimas. Kompiuteriai žmones varo į dideles pagundas, būtent tokiais nuolaidžiavimais besielei elektronikai laikyčiau visaip iškarpytus piešinių originalus, jų kartojimus ir kadravimus. Manau, kad nelabai pasiteisino ir miniatiūrų paspartavimas, komponavimas ant tamsių fonų. Kai kuriais atvejais jie tiesiog užgožia S. Eidrigevičiaus kūrybą. Tačiau bendra nuotaika pagauta. Man irgi (nors seniai nebesu vaikas) regisi, kad laumės, raganos ir visokios dvasios siautėja tamsoje bei prieblandoje. Panašiai, kaip ir toje pačioje leidykloje (Šviesa), tos pačios sudarytojos (Ritos Repšienės) išleistos Siaubo pasakos su Sigito Staniūno tapybos darbų fragmentais. Supratau, kad abu leidinius būtų galima priskirti vienai serijai, todėl truputėlį glumino skirtingas jų formatas.

DVI ŠARŪNO LEONAVIČIAUS ILIUSTRUOTOS KNYGOS Tautosakinių, mitologinių, religinių knygų iliustravimas apskritai yra stiprioji knygų apipavidalinimu užsiimančių Lietuvos dailininkų pusė. Daug ką lėmė senos, geros tradicijos. Verta prisiminti vien dar 1563 metais Lietuvos Brastoje išleistą impozantišką Bibliją lenkų kalba. O kad ta tąsa, iliustracinių įpročių ir įgūdžių perėmimas nėra vien tuščios frazės, geriausiai įrodytų Lietuvių kalbos instituto išleista protestantiškoji Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos I tomas (Lietuviško vertimo ir olandiško originalo faksimilės). Pirmasis lietuviškas Šventojo Rašto vertimas pradėtas spausdinti 1660 metais, tačiau dėl įvairiausių kai kurių asmenų machinacijų, nebuvo baigtas, o amžininkų pripažintas vertėjas nugrimzdo istorinės Letos ir mūsų nacionalinės sąmonės užmarštin. Pagal Londono ir Berlyno egzempliorius Ginos  Kavaliūnaitės kruopščiai parengtas filologinis variantas iliustruotas Šarūno Leonavičiaus grafikos kūriniais. Viršelis su rėminiu principu sukomponuotomis biblijinėmis scenomis (Nojaus, Babelio bokšto istorijos ir pan.) demonstruoja iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų perimtas pamokas ir galbūt suponuoja mintį, kad senasis, su pirmąja mūsų valstybe susijęs dvasinis ir kultūrinis paveldas iki šiol gyvai funkcionuoja dviejose sferose – Bažnyčioje (kad ir lankantis kokioje nors Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje Vilniuje imi tikėti, kad „MDL“ iš tikrųjų egzistavo, o nėra iškreiptos mūsų istorinės sąmonės bei tapatybės vizija) ir knygų leidyboje. Kita vertus, Š. Leonavičius lygiuojasi (be abejo – vertai) – į pasaulinį kontekstą. Tad ir jo darbas, net neperkrautas milijonais iliustracijų, leidžia didžiuotis, kad net lokaliniame kontekste galima  pamatyti Juliaus Schnorr von Carolsfeldo ar Gustave‘o Doré rankoms bei rėžtukams prilygstančių darbų. O naująjį S. B. Chylinskio leidimą tiesiog malonu vartyti, žiūrėti į kur ne kur šmėkščiojančias klasiškas Š. Leonavičiaus iliustracijas ir skaityti gražią, muzikalią, archaišką lietuvių kalbą.
Lygiai taip pat mielai būčiau pavartęs kapitalinį Gintaro Beresnevičiaus veikalą – Lietuvių religija ir mitologija su to paties menininko grafiniais darbais, tačiau į biblioteką nubėgti dar nespėjau (būtinai tai padarysiu, žinoma, jeigu iki tol Mažvydo biblioteka galutinai nenugrius), o knygynuose žingeidūs (ne)pirkėjai metaforiškai gauna per nagus: tai yra tam, kad visokie pinigų gailintys sklaidytojai/vartytojai nenušiurintų puslapių, nenubrūžintų viršelių, knyga įkišta į stirpų celofaninį sarkofagą. Pakilojau ją kaip kokią plytą, nužiūrinėjau daugiafigūrį, lietuviškųjų dievų apoteozę pristatantį viršelį. Pamąsčiau, kad netgi vaizduojant ikikrikščioniškuosius dievus, menininkai priversti vartoti plastines, kompozicines, net ikonografines krikščioniškojo meno priemones. Aptariamoji scena primena ne ką kita, o potridentines jėzuitų bažnyčias su pagal Andrea Pozzo „receptūrą“ ištapytais skliautais. Bet tai nėra nieko blogo ar šokiruojančio, nes, akip kadaise įrodinėjo André Grabaris, krikščioniškoji (o ir judaistinė) sakralinė dailė daug ką skolinosi, imte ėmė iš jai substancialiai priešingos (sic!) helenistinės tradicijos. Įtempęs savo menko intelekto likučius bandžiau atpažinti – kuris čia iš jų Perkūnas, kuri Medeinė, o kuris – šiaip koks barzdukas ar Puškaitis. Pažvelgęs į kainą supratau, kad neverta net graudintis, nes vis tiek gailėsiu pinigų ir padėjau storą tomą atgal lentynon. Grįžęs namo paskaičiau G. Beresnevičiaus mintis ne tokiuose solidžiuose foliantuose ir laikraščiuose (visgi kiek daug praradome su tragiška šio iškilaus mokslininko ir kultūrininko, spalvingos asmenybės  žūtimi!) ir dar pagalvojau kelis dalykus apie Š. Leonavičių. 1) Jis yra geras, stiprų akademinį pasiruošimą, anatomijos žinias ir praktiką puikiai įsisavinęs menininkas. Kruopščiai išpaišyti kūnai gal yra truputėlį „sumedėję“, tačiau vėlgi kelia aliuzijų su XIX amžiaus nazariečių, klasicistų ir akademistų stilistika. 2) Tai va – tais pačiais metais (nors manau, kad iliustracijų kūrimas tikrai užėmė ne vienus metus) išėjo net dvi vieno dailininko kruopščiai iliustruotos, turinio prasme pakankamai priešingos, tarytum dvi ideologiškai priešingas stovyklas reprezentuojančios knygos. Viena skirta krikščioniškajai, kita – pagoniškai pasaulėžiūroms. Tačiau geras menininkas vienodai puikiai gali paišyti ir angelą, ir velnią.

VLADIMIRAS TARASOVAS Vėlgi sugrįžkime į „rimtąją“, specializuotąją kūrybą ir atskiriems autoriams dedikuotų leidinių apžvalgą. Vienu geriausių šių metų produktu laikyčiau Vladimiro Tarasovo „portfolio“. Atrodo, kad pasisekimas buvo programuote užprogramuotas – įdomi, šnekėti mėgstanti ir gebanti (tarp lokalinių menininkų iki šiol dar gana reta vertybė) asmenybė, įvairusis kūrėjas. Gal knygos sėkmę laidavo dar ir tai, kad ją sudarinėjo ne pats V. Tarasovas? Tačiau leidinys buvo praturtintas išsamiu interviu su autoriumi (nuo jo vaikystės įspūdžių Archangelske, kultūrinių aspiracijų, įvairaus plauko patirčių iki nuoseklaus pasakojimo apie kūrybinės karjeros raidą), smagiai skaitomais komentarais prie instaliatyvių darbų. Paaiškinimai praplėtė žinias apie kūrinių atsiradimo aplinkybes, esmines idėjas.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė kiek margas visos knygos dizainas, vietomis pernelyg šokinėjantis (dydžiais), su vaizdais konkuruojantis ir netgi juos įveikiantis šriftas. Tačiau giliau pamąstęs ir paskaitinėjęs – ypač apie V. Tarasovo prisiminimus iš bendrų žygdarbių su rusiškojo avangardo korifėjumi Ilja Kabakovu, suvokiau, kad kitaip ir negalėjo būti. Knygos apipavidalinimas sąmoningai orientuotas į sovietinio konstruktyvizmo klasiką. Tuo pačiu neslepiant, kad kompiuteris daug kuo „prisidėjo“ prie leidybos, išryškintas šiandieninis matmuo. Ir nors informatyvumo lygmuo vietomis dėl to šiek tiek nukenčia (kadruotos, neaiškiu rūkeliu aptrauktos fotografijos ne visada išryškina pačias stipriausias kūrinių savybes ir netgi jų esmę – pavyzdžiui, instaliacijos Kaziukas nuotraukoje pasigedau perteikto mastelio, šventiškos, šviesios nuotaikos. Analogiškai pats kūrėjas – būdamas konceptualiu ir operuodamas įvairių medijų, išraiškos priemonių teikiamomis galimybėmis, jis nuolat gręžiasi atgal, prie senojo palikimo, jį cituoja, varijuoja, visaip kūrybiškai eksploatuoja. O iš kitos pusės – V. Tarasovas yra dabar ir čia dirbantis menininkas. Tikras pasaulio pilietis. Rytoj gali būti visai kitoje vietoje. Bet vis tiek išliks aktyviu ir kūrybišku. Tad ir knygą apie save galės vežiotis po visą pasaulį – ji turėtų būti įdomi tiek Lietuvoje, tiek kokiame Dagestane, Pendžabe ar Kosta Rikoje. Nes autorius kalba apie universalius dalykus ir tai pateikta suprantamai ir aiškiai. Gal vienintelis minusas, kurį suformavo jau minėtas knygos margumas yra tas, kad net viršelyje atsispindinti mozaikos, aplikacijos ir koliažo principu paremta knygos koncepcija ją nuslopina kitų „konkurenčių“ atveju. Remdamasis asmenine patirtimi galiu teigti, kad knygą apie V. Tarasovą parduotuvėse pastebėjau ne iš karto. O ir metęs pirmą žvilgsnį, pagalvojau, kad tai yra koks nors pastorintas žurnalas (Bravissimo ar Istorijos). Tad atrodytų, kad demokratiška leidinio idėja jam pačiam pakišo koją. Tačiau iš kitos pusės – nesinorėtų, kad knyga apie šį su kasdienybe artefaktų pagalba tiesiog susiliejusį menininką (kad ir jo sukonstruoti varpai-varpeliai Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje) būtų akademiškai solidi ir kelianti žandikaulius narinantį žiovulį. Jam tai tiesiog netiktų. Kaip ir politinio reglamento normas ar pseudo aukštosios visuomenės susigalvotas taisykles atitinkantis kostiumas ant paties V. Tarasovo kūno.

LEONARDAS GUTAUSKAS Deja, bet pačio didžiausio nusivylimo nominaciją šiuometinių meno knygų tarpe suteikiu mano mylimo tapytojo ir poeto (tačiau apsakymai ir romanai regisi nuobodūs ir ištęsti) L. Gutausko albumui (Tapyba akvarelė piešinys). Išgirdęs per radiją ar perskaitęs laikraštyje, kad pasirodys jo knyga, net suplojau delnais. Tikrai mėgstu pseudoromaninius šio dailininko piešinius ir akvareles, iki šiol prisimenu jaukią, daugybe kultūrinių patirčių persunktą, instaliatyvią jo personalinę parodą Vartų galerijoje. Prisimenu, kaip net griežiau dantimis, kuomet paskaitos metu viena dėstytoja su aplombu pareiškė, kad L. Gutauskas nėra tas menininkas, kuris galėtų atstovauti Lietuvai Europai. Esą jam trūksta globalumo. O man pasirodė priešingai – siaurą požiūrį pademonstravo pati pranešėja. L. Gutauskas yra tikros aukso kasyklos, bet kuriam įvairiom temom parodą sumaniusiam rengti kuratoriui. Dar sovietmečiu kritikuotas, esą „nesuradęs savęs“, L. Gutauskas bent jau mane žavėjo chameleoniškai nuolatine kaita. Nesustabarėjimu.
Ir štai – viso to nebuvo knygoje. Albumą prodiusavo sūnus Tadas, reprodukcijų atrankoje ne paskutinė vieta suteikta ir pačiam subjektui, todėl rezultatas išėjo daugiau nei nepatenkinamas. Kas man tikrai patiko – kad albumas neperkrautas tekstais (tik Alfonso Andriuškevičiaus daugybę kartų publikuotas geras straipsnis ir trumpas, kondensuotas Nijolės Adomonytės pristatymas). Archyvinėje dalyje patiko žiūrėti nuotraukas, o parodų sąrašas, deja, nepilnas ir netikslus. Pavyzdžiui, apie Vartų galerijoje 1993 metais veikusią parodą Žolių raštas (bent toks pavadinimas figūruoja ano meto recenzijose ir anotacijose) lietuviškoje dalyje paminėta, kad tai „Tapybos paroda“, o angliškame variante tai jau tampa „Žolėmis“. Smulkmena, tačiau informacinėje dalyje preciziškumas netrukdo.
Svarbiausia, kad vartydamas leidinį nuo pradžios iki pabaigos, nuo galo iki titulinių puslapių, skrosdamas puslapius kiaurai – išilgai, nepamačiau pamatinių, esminių L. Gutausko kūrybos savybių. Ir vien todėl, kad pats bei gera linkintys giminaičiai atliko milžinišką ir nereikalingą cenzorių darbą. Aštriu peiliu išpjautas produktyviausias menininko laikotarpis. Dailės istorijos ūkuose išnyko 8 dešimtmečio darbai (kad ir kaimo mokytojos J.K. (1973 m.), kompozitoriaus Osvaldo Balakausko (1976 m.), žmonos su eilių knyga (1976 m.), dailininkės Joanos Plikionytės-Bružienės (1976 m.) rašytojo Juozo Apučio – su aprištu pirštu (1978 m.) portretai). Tai tikra David‘o Hockney įtakoto lietuviško pop arto (su lyrine pakraipa) aukso versmė. Be jų L. Gutausko kūryba, o ir visa tuometinė Lietuvos dailės panorama, iš tikrųjų, atrodo gana blankiai. Nekalbu dar apie visai kitokio tipo – semi-abstrakčius Nepriklausomybės pradžios laikotarpio darbus (prisimenu 1993 metais tuose pačiuose Vartuose veikusią ekspoziciją Žolių raštas). Jų irgi nėra nei kvapo. Taip pat apgailestauti tenka dėl iliustracijų. Pripažinkime – L. Gutauskas yra vienas iš įdomiausių ir produktyviausių pirmiausia vaikiškų (savo paties rašytų) knygų iliustratorius. Jas vaikystėje vartydavau apimtas nuostabos ir sužavėtas iš jų spinduliuojančios paslapties. Kokia prasmė dėti pašto ženklo dydžio visų menininko leistų knygų viršelius? Norint pritrenkti kiekiu? O ir apskritai, nesupratau tarytum spaustuvinių dažų manijos įtakoto polinkio mažinti reprodukcijų formatus. Gal tai ekonominės krizės pasekmė? Maži paveikslėliai plūduriuoja lyg skenduoliai baltose puslapių mariose, negyvo dekoratyvumo ir numirusios stilizacijos okeane, o skaitytojai (kaip tie gelbėtojai sraigtasparniuose) stengiasi surasti bent vieną kitą gyvuolį... Aišku, tapybos ir piešinių šedevriukų daug (pavyzdžiui, laisvumu pasižymintis 2000 metų piešinys Kardas ir kaukolė ar metais vėlesnis, keistą šviesą spinduliuojantis Senato posėdis). Bet visuma galėjo būti geriau sustyguota. Neigiamai nuteikia jau blankus, menininko kūrybos visumos ir charakterio neatspindintis viršelis su iš bendro konteksto iškrentančios bronzinės skulptūros fotografija (juolab, kad antraštė ir neskelbia apie statulų reprodukavimą). Tad sulaukęs šio L. Gutausko albumo, iš karto ėmiau laukti kito (o namuose pradėjau vartyti vaikiškas jo knygeles – pirmiausia nuo mažens dievinamą Dangaus kalvį Perkūną). Gal kada nors pasirodys...

ADOMAS JACOVSKIS Blogu žodžiu, jei ne mano paties sugedimo laipsnis, negalėčiau minėti Adomo Jacovskio knygos. Irgi, kaip L. Gutausko atveju, seniai, ilgai laukta. Tačiau šio leidinio, jeigu būtų galima, pirkčiau tik pusę (o ir kaina galbūt būtų dvigubai žemesnė). Esmė slypi tame, kad niekada nemėgau teatro. Šiuo atveju pasikliauju taiklia Johno Lennono fraze, teigusio, kad sunku žvelgti į ant pakylos kažką veikiančius ir apsimetančius, kad nieko nevyksta salėje, žmones. Teatras man visada asocijavosi su falšu, apsimetinėjimu ir melu. Tokia dažnai atrodo ir teatrinė dailė. Gerai, kai dekoracijos būna sukalamos be jokių didesnių pretenzijų į meniškumą (kaip Antano Škėmos aprašytasis mokytojas, vaidinęs lokį išverstų kailinių pagalba).
Tad ir A. Jacovskio scenografinė kūryba man kelia nulį emocijų. Tiksliau – parengiamieji piešiniai (R. Rachlevičiūtė juos eliminuotų iš grynojo piešinio sampratos rėmų), eskizai, turi svorio ir veikia. Duoda kaip basliu per galvą. Norėčiau pamatyti juos originaliame pavidale. Vėlesnis, teatrinis jų išpildymas regisi beprasmiu ir nereikalingu. Žinoma, gal tokį požiūrį diktuoja mano paties nemeilė scenos menui? O gal tai teatro darbininkų kaltė? Juk ne A. Jacovskis pats atliko visus darbus nuo A iki Z. O gal tai iki galo nesustyguotų fotografijų bėda? Šioje knygoje tos tipiškos sceninės nuotraukos – su dirbtinės šviesos apšviestais vaidintojais, su tamsoje skendinčiais kulisais primena sovietinių laikų vaidybai skirtų statinių vestibiulius. Juose irgi kabodavo vienodais standartais surežisuoti vaizdai. Bet tai ir ne fotografų, o tose aplinkose tvyrančios apsimetinėjimo dvasios įtaka. Ypač siaubinga viena nuotrauka, fiksuojanti ant scenos stovinčia minią artistų A. Jacovskio dekoracijų fone (Aidos pastatymas). Scenovaizdžio beveik nematyti, kadangi jį gožia į pirmą planą lendantis bjaurus, kičinis dainininkų grimas, į kaukes pavirtę veidai su kraupiai apvedžiotomis lūpomis ir akimis.
Tačiau kaip siela atsigavo žvelgiant į dailininko tapybą! Šiuo atveju man vėlgi labiau imponuoja ankstesni A. Jacovskio paveikslai – 9 dešimtmečio darbai. Tada figūros buvo ne tokios stilizuotos ir sudekoratyvintos, kaip vėliau. Išraiškingi tamsūs fonai, iš kurių šviesa ištraukusi ramias, sustingusias figūras. Dar pasakysiu – man asmeniškai labiausiai imponuoja tos kompozicijos, kuriose tiesiogiai atsispiriama nuo natūros, o nebandoma specialiai kurti žmonių figūrų kaip tam tikrų hieroglifų. Tai irgi turi racijos, tačiau man regisi ne taip paveiku, ne taip gyva. Natūra, kad ir kaip ją kai kurie menininkai vadintų „dūra“ ar „chaltūra“ atlieka savo pozityvų vaidmenį. Tokiais savo darbais kaip Brolis ir sesuo (1981 m.) , Šokėjos portretas (1985 m.), Režisierius ir keturi personažai (1987 m.) A. Jacovskis yra sunkiai pralenkiamas ir pasiekiamas psichologinio portreto (su ypatingai subtilia ironijos doze) meistras. O grįždamas prie knygos, galiu tik tarti, kad tai kanoninis leidinys. Padaryta taip, kaip privalu. Reprodukcijų kokybė gera, tekstai puikūs (Audronės Girdzijauskaitės, Birutės Pankūnaitės, Helmuto Šabasevičiaus) – informatyvūs, neištęsti, elegantiškai parašyti, struktūra aiški ir paprasta (scenografija-tapyba-skulptūra – nors, aš, kaip jau aiškinau, būčiau kitaip dėliojęs prioritetus). Padaryta tikrai broliškai (maketavo autoriaus brolis Jokūbas).

LIETUVOS KALVIAI 2008 Visgi kolektyviai yra lengviau leisti knygas nei individuliai. Geriausiai šį postulatą įrodo leidybinės produkcijos kiekius didinanti ir didinanti LDS. Jau paminėjau kelias šios dailininkų-profesionalų organizacijos išleistus veikalus. 2008 metų pabaigoje serija Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai dar trimis pavardėmis (Nijolė Šaltenytė, Egidijus Rudinskas, Sigitas Virpilaitis). Panašios politikos imasi ir kiti profesiniai įvairiomis saviraiškos formomis užsiangažavusių asmenų susivienijimai. Pasirodo, kad ne tik dailininkai ir bajorai, bet ir Lietuvos kalviai turi savąją sąjungą. Jos iniciatyva pasirodė storas, didelis albumas Lietuvos kalviai 2008.
Knygyne vartydamas šią knygą ilgai ir nuobodžiai svarsčiau – ar čia pati technika, paskirtis ir geležies medžiaginės savybės lėmusios, kad daugelio autorių įvairiausi kūriniai (nuo kryžių ir saulučių iki žarsteklių ir tvorelių) atrodo neišraiškingai. Tiesiog kelia žiovulį. Gal geležinė kabykla atrodo žaviai tik tuomet, kai ant jos pasikabini paltą, o ne žiūri į spalvotą fotografiją. Net Vytauto Mockaičio inkliuzai neatsiskleidžia visomis savo „sekretiškomis“ briaunomis. Knyga šiaip būtų kaip ir nieko. Informatyvi, pristatanti kalvių sąjungos narius. Tačiau bendras leitmotyvas būtų kičas. Visuma priminė Kaziuko mugę. Kalviai rodo savo manieringomis formomis, pretenzingais siluetais pasižyminčias geležis. Būsiu nuoširdus, tačiau man nepatiko. Pagalvojau, kad gal esmė slypi tame, jog autoriai patys turėjo pristatyti savo archyvines nuotraukas. Gal todėl tokia kakofonija ir išėjo....

BALTOS KANDYS Kitas grupinės leidybinės veiklos pavyzdys ir, sakyčiau, šedevras, geriausias šių metų veikalas – tekstilininkių grupės Baltos kandys katalogas. Kur kas aukščiau jau rašiau apie pozityvų VDA Tekstilės katedros indėlį skatinat savo auklėtinių kūrybiškumą ir reprezentacijos poreikį. Aptariamas darbas be didesnių išvedžiojimų liudija, kokie vertingi yra tokio požiūrio rezultatai. Pasigirsiu, kad Baltos kandys yra mano kursiokės. Dar nuo studijų metų išplėtęs akis ir ištempęs ausis stebėjau bei klausiau ką veikia šios veiklos merginos. Ir žavėjausi, kadangi viskas, ką jos darė, buvo šiuolaikiška, žaisminga, atrodė intriguojančiai. Mėgstu kandims būdingą psichodeliką ir popartą. Darė ir daro įspūdį jų vienybė (tarp menininkų reta savybė), tai, kad dirbama dėl idėjos, kad nuolat atsinaujinama, einama tolyn-gilyn. Turiu pasakyti, kad tai jau antras man žinomas šios aktyvių menininkų grupuotės leidinys. Pirmasis pasirodė prieš keletą metų, antrasis – šiemet. Nežinau, kaip juos galima įsigyti, greičiausia tiesiog reikia susisiekti su pačiomis tekstilininkėmis, tačiau abi knygelės vertos bibliofilų lentynų.
Pirmasis, senasis leidinys – pailgo, horizontaliai ištęsto formato, įvilktas į minkštus veltininius viršelius (kaip ir derėjo – maniškį egzempliorių kandžių ir kitokių parazitų pritvinkusiuose namuose vabzdžiai šiek tiek apgraužė). Na, o viduje įdėtas Ramintos Jurėnaitės įvadinis tekstas, toliau – atvartas, skirtas didžiajam kandžių opusui – trimetrinio skersmens „vailokinei“ mandalai, ir lapai, su trumpais menininkių gyvenimo, kūrybos aprašymais.

Naujasis darbas demonstruoja tai, kas būdinga ne tik leidybinei, bet ir tekstilinei šių autorių praktikai.  Žinoma, negalima jų įsprausti į siaurus tekstilės rėmus, jos jau seniai galima ir reikia įvardinti platesne meno sąvoka. Tai ir instaliacijos, ir performansai, ir animaciniai filmai (pvz. Austės Jurgelionytės Mėsa, kurioje juda kruta suvelti katinai ir žmogėnai). Menininkės stengiasi kilti viršun, kurti vis laisvesnius, įdomesnius, komplikuotesnius ir t.t. darbus. Tiesiog tobulėja. O knygos idėja yra labai paprasta ir kartu netikėta. Įsivaizduokite baltą popierinį maišelį su iš įvairių kalbų žodžių (BALTOS KANDYS BALTĀS KODES LES MITES BLANCHES etc.) medalioniniu antspaudu. Jame įdėtas balto gofruoto kartono aplankas su manifestiniu „plakatu“ (tas pats, kaip ir ankstesniajame leidinyje R. Jurėnaitės straipsnis vienoje pusėje ir kandžių kūrybinės biografijos išklotinė – kitoje), ir keturi, keturiems didiesiems grupės Baltos kandys  sumanymams (Mandala, Miškan..., Spiros, Šventė) dedikuoti „sulankstymai“ (juose, savo ruožtu įdėta po keletą kiekvienam artefaktui dedikuotų atvirukų ir vieną didelę, plakatinę reprodukciją). Viso šio leidinio koncepcija priklauso pačioms kandims, o katalogo dailininkas yra Dāvis Līcītis iš Latvijos. Ir išleista netgi ne Lietuvoje, o Latvijoje. Gal pritrenkiančią kokybę sąlygojo kitoks požiūris, kita mokykla? Nežinau...
Kas man patiko? Patiko, stilingas, vientisas pateikimas. Patiko, kad pats katalogas yra kaip meno kūrinys, kurį malonu vartyti, žiūrėti, mėgautis. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau patį kandžių darbą. „Mandalą“ ar „Šventę“ savo namuose. Ypač patiko tai, kad tai yra tokia „knyga“ („knygos“ pavadinimas vartotinas sąlygiškai, nes tai yra origamiui artimas kūrinys), kurią privalu versti ne bet kaip ir ne bet kada, o atitinkamai nusiteikus bei atsisėdus. Tad šį leidinį laikyčiau mieliausiu, įdomiausiu bei brandžiausiu meno ir literatūros (vien dėl projektus lydinčių konceptualių komentarų – iki visiškos tobulybės trūko tik kur nors maiše įdėtų penkiolika dar pirmajame leidime publikuotų Baltų kandžių „filosofijos ir morfologijos“ punktų, tarp kurių labiausiai patiko P.S.: „VISI ŽMONĖS MOKA SKRAIDYTI, TIK NE VISI TAI ŽINO!“) kūriniu.

Pabaigai dar galiu pasakyti kelis dalykus. Pirma, neaptarinėjau, mano nuomone, daugiau dailėtyrinio profilio veikalų. Tokių tikrai buvo. Tai ir Laimutės Cieškaitės-Brėdikeinės (seniai laukta, išprusimą skatinanti modernaus dizaino istorija), ir Giedrės Jankevičiūtės (Lietuvos grafika 1918-1940 verta aplodismentų vien dėl vykusiai sukonstruoto viršelio), ir daugelio kitų solidžios, vertingos monografijos, vadovėliai. Galų gale, periodiniai leidiniai, rinktinės, konferencijų medžiagos. Tačiau tai daugiau į tekstinę informaciją orientuoti darbai. O man rūpėjo vaizdas. Apskritai nesistengiau apžvelgti visų meno knygų. Jų tikrai buvo nemažai. Rinkausi tai, kas papuolė į akis. Nelindau į klampią fotografijos pelkę. Joje yra apie ką kalbėti bei diskutuoti.... Ai, dar galiu pastebėti tokį dalyką – galbūt per mažai pateikiau literatūrinės analizės, tačiau didžiąją dalį knygų sklaidžiau tik knygynuose, o ne patogiai sėdėdamas namų krėsle, todėl tekstinė dalis natūraliai prasprūdo pro vyzdžius, išgaravo iš galvos. Paminėjau tik tai, kas tikrai įsigėrė į sielą.
Pačiai pabaigai dar noriu pasakyti kelis dalykus. Paskutinėje pastraipoje norėjau sudaryti asmeninę reitingų lentelę – kas labiausiai patiko, kas mažiau sujaudino. Bet paskui pagalvojau, kad šiuo metu, kai virš lietuviškos leidybos kaupiasi ir tumuluojasi sunkūs, audringi, neapdarios ekonominės politikos ar sąmoningo žlugdymo debesys, būtų kiaulystė iš mano pusės tarti, kad kažkuri iš išleistų knygų, brošiūrų apie meną yra bloga. Visos jos vertingos ir įdomios, visos jos laukiamos ir vertos aukščiausių apdovanojimų, visos jos atspindi procesą ir eigą, todėl visos jos reikalingos mūsų menui ir kultūrai.

P.S. Tikslių bibliografinių duomenų šioje apžvalgoje nepateikiau dėl įgimto savo apsileidimo ir ne kruopštumo – vis tiek būčiau įvėlęs klaidų. Informacinių technologijų amžiuje norintys ir ieškantys susiras patys – su kompiuterių, draugų, knygynų pardavėjų pagalba.