Menotyrininko pasakojimas

Kiekvieną dieną eidamas gatve, praeinu pro vieną galeriją keistu pavadinimu: D‘Arijaus papuošalai. Keistas pavadinimas – visą laiką pagalvoju. Kodėl D‘Arijaus? (Ar tai nepretenzinga? Ar tai neliudija kažkokių prancūziškų, o gal net nacistinių aspiracijų?) Kodėl papuošalai? (Ar galerijoje retsykiais eksponuojami paveikslai – taip, taip, paveikslai, aliejus ant drobės, kartono – yra papuošalai?). Bet tiek to. Ne man tai spręsti. Kiekvienas turi savus įsitikinimus ir skonį. Už tai kiekvieną reikia ir gerbti.
Kažkurį laiką šios įstaigos sienas puošė man pirmą kartą išgirsto ir pamatyto menininko darbai. Vladas Mackevičius. Šiuolaikiškumas ir Modigenetika. Pavadinimas moksliškas, reiškia – rimtas reikalas. Pro langus kiekvieną dieną matydavau lyg ir siurrealistines kompozicijas prabangiuose rėmuose (a la Max Ernst), stačiakampes lėkštes ant stalo (a la Kazimir Malievič).
Intrigavausi, intrigavausi ir vieną dieną ryžausi įveikti savąjį kuklumą – įeiti vidun, apžiūrėti detaliau. Galerijos prieškambaryje mane pasitiko pats įstaigos savininkas – Darijus (eureka – va iš kur pavadinimas!) Paklausinėjau apie autorių (baigęs ne VDA, reiškia – nesugadintas), perkaičiau anotaciją (kurioje pats autorius teigia siekiantis pozityvių rezultatų), o tada apžiūrėjau. Nuojauta neapgavo. Siurrealizmas: tarp Dali ir Znamierovskio. Bet veža. Šiek tiek kabakoviškų motyvų (chui, bliat etc.). Ypač patiko tapybos darbas (šiek tiek sližiško kolorito atspalviai) Gauja. Paukštukai įmantriais maikonais dar įmantriais užrašais (nuo chui iki gucci). Vienas netgi su tiubeteika! Man patiko kaip tie paukščiai ritmiškai išdėlioti, kaip jų ritmą apačioje, ant grindų kartojo iš gotikinių pamatų išlindę akmenys. Dar man patiko peizažas su kvadratiniu saulėlydžiu, kurio fone pastoralinį šokį šoka gervės ar flamingai (nesu ornitologijos specas). Ir labai patiko viena ryškiais stačiakampiais išdažyta lėkštė. Bei kita, su hermafroditu. O buvo dar ir karikatūrų.
Kaip kritikas pareikščiau pastabą dėl kai kurių darbų neišbaigtumo – visgi reikėtų iki beprotybės nuglaistyti tuos paviršius. Tada jie įgautų totaliai komercinį dvasingumą.
Apie pastarąjį. Kažkada su vienu tipu ginčijausi dėl dvasingumo komercinėje tapyboje. Anas aiškino, kad komercinė tapyba yra nedvasinga. Aš nesutikau. Sakiau, kad kiekvienas vertina pagal savo sugedimo laipsnį. Pavyzdžiui, net ir šiek tiek įkyriai kabakoviškai kartojami V. Mackevičiaus keiksmai turi savyje kažkokio dvasinio virpesio. Nusikeiki (tiksliau – perskaitai užrašus – viskas patiekta, nereikia net stengtis) žvelgdamas į taip gražia nutapytą paveikslą gražiuose rėmuose – ir geriau pasijunti.

 

 

Nosies pasakojimas

Pritariu šimtu proc. Pati panašius išgyvenimus tik ką pergyvenau. Buvo taip. Lėkiau aš Pilies gatve. Vilniuje. Apačioje, jau netoli Katedros a., stūkso raudonas gotikinis namas. Kažkada a.a. Vladas Drėma keikėsi, kad atgrubnagiai restauratoriai seną sieninę tapybą (turbūt kokio 17-18 a.) ten nugramdė (čia irgi iš keiksmažodžių sferos – bet šiuo atveju be jų tikrai neapseitume). Dabar ten meno galerija. Keista įstaiga. Ilgai ten nesiryžau žengti. Visgi paskatino visiems gerai žinomo, sparčiai kylančio komercinio Lietuvos meno guru Sigito Staniūno paroda (buvo ir kitų autorių, bet jie nebuvo toks sotus masalas – be to, apie S.S., kaip visada, anonsavo didelis tentinis plakatas).
Žmonių buvo begalė. Įlindau į vienos ponios palto kišenę ir žiūrėjau iš ten – kaip kokio šezlongo – į širdžiai mielus paveikslus. Ponia dūsavo iš meilės ir laimės. Trukdė žiūrėti. Bet visgi. Rėmai, rėmai, rėmai. Auksas, auksas, auksas. Rudi miškai, rudi miškai, rudi miškai. Vienas kitas pajacas, vienas kitas pajacas ir kitas rokokinis (šleikščiai saldus kaukėtas) personažas. Nuo jų supykino. Bet atgaivino monotoniškai kartojami medžių guotai, lapijos, kažkokie slėniai, duburiai ir kitkas. Jie man tikrai patiko. O daugelis ponių (ne tik maniškė) dūsavo dėl mažiukų peizažiukų. Kompozicijos juose visur panašios, rėmai taip pat kartojosi, tačiau dvasios ir paslapties ten buvo. Tad užuot šaukęs: „Žmonės, neinvestuokite į Staniūno tapybą, nes jeigu taip produktyviai jis dirbs, tai nebus toks brangus ateityje!“, tyliai sušnibždėjau – „Visgi dvasingumas egzistuoja net pinigais vertinamoje tapyboje“. „O taip, manasis nosiuk“, – sušnibždėjo mano ponia, spustelėjo mane ir mes išėjome į temstantį miestą.

Abiejų moralas:

Mackevičius ir Staniūnas yra komerciniai tapytojai (atpažįstami motyvai, maloni tapysena). Mackevičius yra konceptualesnis ir šiuolaikiškesnis, nes vartoja keiksmažodžius ir netikėtus sugretinimus. Staniūnas yra klasiškesnis ir tradiciškesnis, nes orientuojasi į senesnius pirmtakus. Taigi – DVASINGUMAS EGZISTUOJA IR KOMERCINĖJE TAPYBOJE!