Menotyrininko pasakojimas. Patys meniškiausi žmonės (viso pasaulio mastais) gyvena Londone. Kodėl? Todėl, kad jie estetikai skiria didžiausią dėmesį ir pasiekia tai minimaliomis priemonėmis.
Dar Cezaris aprašė Londono apylinkėse gyvenančius britus, savo kūnus (nuo galvos iki kojų) besidažančius mėlynai-mėlynai [Gaius Iulius Caesar, Commentarii Belli Gallici, 5.14].

 

Kuomet kadaise skridau lėktuvu iš Rygos į Londoną, pamačiau, kad šio megapolio apylinkės šviečia angliškos raudonos atspalviais. Juos suteikė prigimtinės žemės spalvos. Londoniečiai kūrybingai panaudojo angliškos raudonos koloritą savo charakteringų raudonplyčių namelių statyboje.
Tuomet, kai virš Londono skrajojau, Ričardas Longas (Richard Long), kaip visada, po žemę vaikščiojo. Nieko nuostabaus, juk jam žemė ir, konkrečiai, akmenys, yra laiko bei erdvės žymėtojai (stones as markers of time or distance). Tuo, dar konkretesniu momentu, Longas titnagų buvo papylęs keliose Tate galerijos salėse, o sienas gražiai (labai gražiai) ištepęs šlapiu moliu ar dumblu. Mačiau ten ir plaštakų atspaudų ir geometrizuotos gestiškos tapybos. Paprastai ir aiškiai. Iš elementarių medžiagų.

 

Bet ne vienas Longas Londone tą sugeba. Eidamas pro remontui (ar bankrotui – nors tai neįtikėtina) uždarytą pašto įstaigą (kažkur tarp Tūkstantmečio ir Londono tiltų) mačiau taip pat gražiai ir paprastai (svarbiausia – tapybiškai) aptepliotą langą. Medžiagos: kalkingas vanduo ant stiklo.
Ir nesvarbu, kas tai padarė: grynakraujai anglosaksai ar kažkur iš pasaulio atklydę (panašiai kaip keliaujantis Longas) žmonės. Londono kūrybinė dvasia yra tokia, kad ten gyvena pačios meniškiausios sielos.