Hipotetinė Menotyrininko vizija

 

Įsivaizduokite tokią situaciją:
Tūkstantis keturi šimtai dešimtieji metai. Liepos penkioliktoji diena. Prie Tanenbergo susitinka dvi kariuomenės: kryžiuočių ir sąjungininkų (lietuvių bei lenkų). Įdienojus vieni prieš kitus pajuda sunkiai ginkluoti teutonai, lenkų riteriai ir baltų kariai. Tačiau nei viena, nei kita pusė neturi ginklų (kalavijų, kirvių, iečių, kuokų, lankų, arbaletų ir patrankų). Vokiečiai groja citromis ir fleitomis, lenkai – arfomis, lietuviai muša būgnus arba barzgina dambreliais. Galbūt vieni, paėmę kaltelius, raižo medžio graviūras, kiti – kiaušinine tempera tapo ikonas, guašu bei akvarele – miniatiūras.
Galite įsivaizduoti ir taip:
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antrųjų žiema. Rūstūs šalčiai. Stalingradas. Vokiečiai, įsisupę į viską, kas bent kiek šildo, anglimi piešia rusiškų stepių eskizus. O rusai aliejiniais dažais (Leningrado gamybos) tapo virtuoziškus etiudus. Žinoma, laikantis visų socialistinio realizmo kanonų.
Abiem atvejais mūšių baigtį lemia ne priešininkų kiekis ar sumanumas, ginklų kokybė, bet karių meninis paruošimas, jų įgimti ir patyrusių vadų išpuoselėti talentai.
Kaip tai būtų puiku!
Taip įsisvajojau Vilniaus šventojo Ignoto bažnyčioje pamatęs majoro Valentino Ylos (jis – dar ir garsiojo Plekšnės klubo narys) nutapytų lietuviškų peizažų parodą. Jau seniai žinojau, kad ne vienas karys, kareivis, karininkas turi potraukį įvairiems menams. Šiuo atveju susidūriau su konkrečiu faktu. Tapyba kaip tapyba – dar yra kur tobulintis, kadangi pleneriniai potėpiai kietoki, spalvos ne visada suderintos, kompozicijos – kartais gana schematiškos. Tačiau kraštovaizdžiai be didesnių pretenzijų. Paprasti ir jaukūs.
Vėl išvydau viziją:
Afganistanas. Lietuviško greitojo reagavimo dalinio kariai (nuogi ir ant motociklų – lygiai tokie, kokius juos yra aprašęs vienas amerikiečių žurnalistas) išlekia į smėlėtą, karščiu alsuojančią dykumą. Ant kiekvieno kario nugaros pritvirtinti lietuviškojo ekspresionizmo korifėjų darbai. Vienur – Čerapas, kitur – Vaitiekūnas, dar kitur – Šaltenis. Kai kur galbūt Staniūnas ar Augustinas (ne visi juk mėgsta sunkiąją muziką ir meną). Talibai, tai išvydę, susisuka savo ,,ginklus” – rankų darbo kilimus ir mauna tolyn. Prieš sunkiąją mūsų artileriją jie bejėgiai!