Svarbiausiai menotyrininko kūno dalis yra nosis. Taip, taip – nosis. Kodėl? Todėl, kad nosies pagalba menotyrininkas gali pajausti iš kur pučia vėjas, iš kur ateina naujos mados ir tendencijos, stiliai, judėjimai ir kryptys. Ką ten akys. Jos tik žiopsoti kur nereikia tesugeba. Ką ten rankos – jos tik ima, kas papuola ir tiek. Menotyrininkas su savo nosimi yra tas pats kas briedis, elnias arba stirninas. Šie miškų galiūnai ir gražuoliai taip pat visiškai pasikliauja savo drėgnais, aksomiškais uostymo ir jutimo padargais. Nosis pajaučia tai, ko kokios akys ar ausys niekada nepamatys ir neišgirs. Nosis yra tai, su kuo menotyrininkas gali pašnekėti, padiskutuoti, pasitarti. Juk ji arčiau ausų, burnos, akių nei kas kitas. (,,Savas drabužis arčiau kūno”). Personalinė nosis žiūri ir mato toliau nosies. O juk akiračio platumas (įgaunamas nosies dėka) yra kaip oras ir vanduo. Ypač menotyrininkui.
Nėra ji kažkuo labai ypatinga. Kaip ir aš pats. Esu šioks toks nacionalistas ir šovinistas, todėl sakyčiau, jog maniškė nosis yra tautinė, lietuviška. Vienas asmuo (ar tik nebus tai sparčiai populiarėjantis mūsuose tapytojas Sigitas Staniūnas?), kadaise apsilankęs Indonezijoje, Filipinuose ar kažkokiame kitame tropikų, subtropikų archipelage, teigė, jog tenykščiai žmonės stebėjosi tiesiog antgamtišku lietuviškų nosių didumu. ,,Žmonės su tokiomis nosimis gali labai daug, nes juk tai yra protingumo simptomas”, - sakė jie. Tad ir maniškė nosis yra didoka, bulvės (mūsų tautinės daržovės) parametrų bei pavidalo. Šnervėse želia gyvaplaukiai. Kartais juos pakarpau. Ant nosies taip pat yra plaukelių – šiuos karpyti vengiu. Žinau, kad vėliau suželtų tikras krūmynas – o puikiam jutimui tai tikrai kenktų. Naujienos ir naujovės suželtų žilvitiškuose nosies gauruose. Tiesa, tik Jums dar prisipažinsiu, kad paauglystės laikais ant mano nosies atsirasdavo spuogų. Visokius inkštirus spaudydavau, naikindavau lyg koks Mažasis Princas baobabus saviškėje planetoje. Gal dėl to vėliau pasidariau toks įžvalgus ir talentingas. Na, bent baigiau dailės istorijos ir teorijos mokslus. O nešvaria nosimi (visapusiškai – kalbu ir apie slogas, sinusitus, bronchitus, pleuritus) to tikrai niekas nepadarytų!
Eidamas senuoju Vilniaus miestu ir gėrėdamasis žaliomis samanomis bei veliuksiniais langais apaugusiais jo stogais netikėtai pamačiau dvi egles. Viduryje miesto. Žalut žalutėles. Kilo jos iš funkcionalistinio, konstruktyvistinio statinio vidurių. Ne sezono (tai yra – Kalėdų) metu. Pilkomis auksinio rudens dienomis. Nepajutau, kad maniškė nosis atsiskyrė nuo mano veido ir nulėkė tiesiai prie dviejų žaliaskarių. Suposi jų viršūnėse ir gražiai dainavo:
- Vidur miško trobeliukas, trobeliukas, trobeliukas, ten gyvena seneliukas, seneliukas, seneliukas./ Seneliukas tru tu tu – duos vaikučiams riešutų…
Nosis man priminė – žiema ne už kalnų.
Bet jos aš paklausiau:
- Ką ten tu matai – tarp tų spyglių ir kankorėžių?
Nosis nieko nepasakė. Tik pamojo letenėle ir pamačiau, jog stoviu prieš Šiuolaikinio meno centrą. Ten kaip tik veikė X Baltijos tarptautinė meno trienalė Miesto istorijos. Dvi eglės – ne bet kas, o Žilvino Landzbergo instaliacija. Ir dedikuota ne bet kam, o metalinei muzikai. Kodėl? Nežinau. Nosis taip pat nepasufleravo. Aš labiau mėgstu bitlus. Nosis – hardkorą (grupių pavadinimų nepamena, nes nosys neturi atminties, bet Borą vertina neblogai). Bet kokiu atveju – apie eglių ir death ar heavy metal sąsajas ne ką ir teišmanome. Na, nebent pagan metalistai įžvelgtų tame simbolikos. Bet ąžuolai jiems irgi priimtiniau (kaip ir vyresnės kartos atstovai). Aš, būdamas bitlomanu, prisiminiau jų nereaaalų pasirodymą ant jų studijos stogo. Ir tikrai – viena eglė priminė bakenbarduotą Lenoną (įžiūrėjau netgi nedidukus rondo stiliaus akinukus), kita – barzdotą Makartnį gražiomis, tamsiomis, veršeliškomis akimis. ,,Let it be”, - sumurmėjau, - ,,gaila, kad nemačiau, kaip jie ten ant stogo užsikabarojo”. Dėl to Ž. Landzbergas tikrai vertas pagyrų – ne kiekvienas ir grūšią ant verandos užkeltų. Ką jau kalbėti apie egles. Tfu, atsiprašau, bitlus.