Vidas neturėjo nieko bendro su mirtimi. Jis buvo paprastas valstybės tarnautojas. Dirbo direktoriaus pavaduotoju ugdymo reikalams vienoje vidurinėje mokykloje. Pareigas atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai. O ir iš išorės šis žmogus atrodė visai nekaltai. Buvo liesas, ilga nosimi, pasišiaušusiais, sunkiai šukuojamais, šviesiais (kaip šiaudai) plaukais. Dėvėjo juodą kostiumą. Visada ryšėdavo kaklaraištį. Su moksleiviais nekonfliktuodavo, kolektyve neišsiskyrė iššaukiančiu elgesiu. Vidas buvo kultūringas, mandagus, inteligentiškas.
Aptariamas asmuo aistringai kolekcionavo drugius. Jis nebuvo entomologijos profesionalas (vienoje aukštojoje mokykloje studijavo edukologiją), tačiau kiekvieną laisvą, nuo sunkaus pedagoginio darbo atliekamą minutėlę gaudydavo įvairiausio plauko peteliškes. Kentėdavo net trumpų mokyklinių pertraukėlių metas, kada kaip pašėlęs pavaduotojas lakstydavo siaurais bei vingiuotais savo ugdymo įstaigos koridoriaus ir stengdavosi sugriebti pro atvertus langus pavasarinio vėjo atblokštus citrinukus arba sučiupti iš namų savo kuprinėse ir veršenikėse moksleivių atgabentas kandis. Genamas sunkiai suvokiamo jausmo ir teisindamasis darbo kokybės tikrinimo pretekstu, Vidas išeidavo į darbų ruošos pamokoms skirtą daržą. Nuščiuvusios penktokės, devintokės, vienuoliktokės stebėdavo kaip skvernus pasikaišęs tiesioginis jų pedagogės viršininkas gaudydavo ant kopūstų ir kalafiorų nutūpusius kopūstinius baltukus. Ilgosios pietų pertraukos metu kolegos susidomėję ir šiek tiek pasibjaurėję (kraupūs vaizdai apsunkindavo sumuštinių ir kavos virškinimo procesus) stebėdavo, kaip jų bendradarbis, iškišęs liežuvį ir stengdamasis nenutraukti antenų ar kojų, pincetu kruopščiai tiesina lepidoptera būrio atstovų sparnelius. Pavaduotojo pomėgių sužavėtas kolektyvas pratrūkdavo ilgais, audringais aplodismentais, kuomet jų vadovas savo eksponatus galutinai pritvirtindavo prie iš liepos medžio specialiai tam paruoštos skleidžiamosios lentelės. Be to, naujai priimti specialistai, o ir didesnę darbo patirtį turintys darbuotojai, taip pat susirinkimuose reguliariai besilankantys moksleivių tėveliai (nekalbant apie pačius besimokančiuosius – ypač biologijos, namų ruošos ir istorijos bei geografijos pamokų metu – pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir mokytojų darbo kontrolės pretekstu Vidas nardydavo iš vieno kabineto į kitą) pastoviai būdavo supažindinami su naujausiais entomologiniais pasiekimais. Ilguose pranešimuose prelegentas nevengdavo paliesti tokių klausimų kaip: 1) estetinis drugių poveikis aplinkai ir žmogui; 2) didžiųjų drugių (macrolepidoptera) pobūrio morfologija (šiems objektams Vidas jautė ypatingą potraukį); 3) saturnijos auginimo iš kiaušinėlių auginimo ypatybės. Klausytojams būdavo pristatoma įvairialypė vaizdinė medžiaga (skaidrės, nuotraukos, negatyvai), eksponatai iš jau kelis dešimtmečius formuoto rinkinio (viskas prasidėjo nuo paprasto citrinuko lėliukės, kuomet kolekcionieriui tebuvo aštuoneri).
Savo kolekcijai Vidas žudydavo visus be išimties plėviškais, spalvotais žvyneliais apaugusiais sparnais pasižyminčius individus. Be gailesčio ant adatėlių smeigdavo dantytąsias kandis ir eriokranijas, šakniagraužius ir minuojančias kandeles, serbentines makštines kandis ir vienspalves tišerijas, reslerstamijas ir maišuočius, medgręžius ir lapsukius, urodidus ir epermenijas, ugniukus ir hesperijas, melsvius ir sklandūnus, verpikus ir saturnijas, sfinksus ir pelėdgalvius, bangasparnius ir meškutes. Visų jų ir neišvardinsi – juk vien Lietuvoje gyvena du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt viena dieninių drugių rūšis. Galima tik paminėti, kad Vidas turėjo bent po vieną ar kelis visų lietuviškų rūšių individą. Net tokias retenybes kaip pavasarinį margūną, esparcetinį marguolį, juodalksninį stiklasparnį, žalsvąjį melsvį ar pajūrinę kukuliją.
Klysite ir būsite neteisūs manydami, kad Daktaro Mirties pravardę (tokiu vardu vyrą į akis garsiai ar už nugaros, pašnibždomis vadindavo visi – mokytojai, draugai, mokiniai, net pačios peteliškės) Vidas įgijo dėl beatodairiško drugių žudymo. Taip, iš tikrųjų – šiuo reikalu kolekcionierius panaudodavo visą vabzdžių žudymo priemonių arsenalą. Žudymui, tiksliau – nuodijimui – drugiažudys naudojo chloroformą, kalio cianidą, acetono garus, benziną ir spiritą. Namuose ir darbe, ant lentynėlių stovėjo tvarkingai sudėstyti buteliukai su juose ant vatos gabaliukų (lyg minkščiausių patalų) stimpančiais ryškiaspalviais padarėliais. Virš jų kabojo iešmeliai, adatos ir smeigtukai su taisyklingai susmaigstytomis peteliškėmis. Bet visi šie padarai jautėsi laimingais ir įvertintais. Net menkiausias drugys suvokė reikalo svarbą. Suprato, kad grožio įamžinimui reikalingos šiokios tokios aukos. Ant grožio ir amžinybės smaigalio savanoriškai ir priverstinai (kentėdami, bet ir žinodami, kad ne veltui – dėl įsiprasminimo) smeigėsi baltajuosčiai juodspindžiai ir kraujalakiniai melsviai, raudonžiedžiai marguoliai ir taškuotosios kerpytės.
Daktaro Mirties vardą ir reputaciją Vidas įgijo ne dėl drugių kolekcijos kaupimo ir saugojimo, o begalinės meilės lydimos savo rinkinio priežiūros. Vyras atidžiai saugojo sugaudytus ir išpreparuotus vabzdžius nuo dulkių, smulkiųjų užpuolikų, pelėsių ir šviesos. Dulkes Vidas naikindavo šepečio bei dulkių siurblio pagalba. Vabalus parazitus (Anthrenus, Dermestes, Ptinus) įveikdavo naftalino, kamparo, anglies sulfido dujų pagalba. Pelėsius likviduodavo spirite pavilgyto šepetėlio pagalba. Šviesą nuslopindavo sunkiomis užuolaidomis ar uždangalais. Užpuolėjai nekentė Vido! Purvas jį vadindavo „grobuonimi“, erkės – „galvažudžiu“, grybų karalystės nariams Vido vardas asocijavosi su Armagedonu, Saulė lydėdavo Žemės gyventoją nuožmiais žvilgsniais. Tai jiems jis buvo Daktaras Mirtis, tai jiems jis buvo chaotišką natūrą įveikiančios kultūros provaizdis ir asociacija.