Instrukciją, kaip pačiam pasiūti indėniškus mokasinus savo nepamirštamoje knygoje Mažieji laukinukai senojo Kalebo lūpomis užrašė didysis gamtos ir indėniško gyvenimo būdo žinovas bei propaguotojas Ernestas Seton Tompsonas (nenurodysiu nei tikslaus puslapio, nei vertėjo pavardės, nei sovietinio leidimo metų – visa tai atmintis nugramzdino į miglotų prisiminimų liūną). Remdamasis tomis žiniomis romantiškos paauglystės laikais bandžiaus pasiūti indėniškus badus, bet nieko neišėjo. Ilgai laužiau galvą – kas kaltas? Ne kaulinė, o plieninė adata? Ne sausgyslės, o vaškuota virvelė? Ne bizono, o kiaulės oda? Galų gale – ne raudonodžio, o gležnos nepatyrusio, nupiepusio baltojo žmogaus rankos? Niekaip neįminiau to klausimo.
Ir tik dabar, kuomet mano barzdą nudažė pirmoji šarma, plaukai ant viršugalvio nunyko lyg vasarinių kaitrų išdeginta prerijų žolė, supratau, kad maniškę nesėkmę lėmė originalios odos nebuvimas. Žinoma, gyvo, nenutriušusio (kalbu apie zoologijos sodų ir cirkų fauną) bizono Lietuvoje nei su žiburiu nerasi. Seniai, dar paskutiniųjų Gediminaičių laikais išnyko ir šių raguočių giminaičiai – taurai ir stumbrai. Kategoriškai atsisakau Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos miškeliuose klaidžiojančias selektyviai kryžmintų ar net klonuotų hibridų atžalas laikyti tikraisiais senųjų stumbrų palikuonimis.
Susiprotėjimą lėmė ne tik bendražmogiškoji, brandaus amžiaus dėka įgyta patirtis, bet ir perskaityta literatūra, kurios suteikiamos žinios, pripažinkime, yra proporcingos paties gyvenimo suteiktai išminčiai. Didžiausio peno suteikė nenuilstamo praeities tyrinėtojo Petro Tarasenkos darbai (Užburti lobiai, Rambyno burtininkas, Didžiųjų Tyrulių paslaptys). Juose, nors ir nebuvo konkrečiai nurodyta, tarp eilučių galima perskaityti, kad lietuviškų mokasinų žaliavos reikėtų ieškoti Molėtų apylinkėse (ypač neblogos medžiagos esą galima sutikti kelių šimtų metrų spinduliu aplink legendinį Valiulio akmenį). P. Tarasenkos įsitikinimu, tik šiame regione sumedžiojamų karpuočių (Phacochoerus africanus) ir dygliakiaulių (Hystrix cristata) oda yra tinkamiausia namudinės avalynės gamybai. Vaizdingos Aukštaitijos apylinkės esą nuo akmens amžiaus stimuliavo šių padarų populiacijų gausėjimą, jų arealo plėtrą. Tarp mėlynų ežerų, žaliuojančių miškų karpuočių ir dygliakiaulių knibžda lyg pavasarinių grambuolių.

 

Nusprendęs žūt būt pasisiūti čerokiškus ar kioviškus batus susiruošiau į minėtų gyvūnų paieškas. Iki Molėtų nulėkiau labai greitai. Atrodė, kad tiesus kaip styga plentas, vadinamoji ,,betonkė”, pats nubloškė nuo taško A iki taško B (atstumas nuo sostinės iki rajono centro viso labo tik šešiasdešimt du kilometrai). Tvirtai laikydamas automobilio vairą ir spausdamas akseleratoriaus pedalą žvelgiau ne tik į važiuojamąją kelio dalį, bet ir į pašalius. Akys fiksavo žalas karves, obuolmušius arkliukus, tačiau dygliakiaulių ir karpuočių nesimatė. Per kelią perbėgo briedis, stirna ir danielius. Miškuose medinius rūmus statėsi bebrai. Riešutus gliaudė voverės. Pakelėje sutiktas žmogus (prisipažino esąs ne visai vietinis – iš Piliakiemių, čia vaikščiojantis darbo reikalais, mat mūrijąs židinius) sakė, kad kelis karpuočius matė nubėgančius į Alantos (Aluntos) pusę. Bet kaip jie konkrečiai atrodo, kokie jų mitybos įpročiai ir spalva, apklaustasis neišdrįso įvardinti.
Pats mokasinų gamybai tinkamų gyvulių nemačiau nei vieno. Neužuodžiau nei kvapo. O ir pėdsakų neregėjau. Netgi kriuksėjimą primenančius garsus leido ne jie, o paprastos lietuviškos deglosios (taip jau sutapo, kad maniškės ekspedicijos dieną ištisos jų bandos pasipylė iš molėtiškių tvartų ir diendaržių). Pastarųjų oda savadarbių indėniškų batų gamybai visiškai netiko. Iš lietuviškos kiaulienos pagaminti batai turi savybę leisti gyviems kuiliams ir kiauliavedėms būdingą kriokimą. Na tai kas, kad nepatyrusios ausys tai laiko elementariu nesuteptų aulinių gurgždėjimu. Odžibvai ar lakotai iš karto pasakytų, kad tai lietuviška produkcija.