Vilniaus katedros fasade stovintis Mozė pasižymi ne tik tuo, jog tai yra į klasicistinį statinį implantuotas barokinis horeljefas (tikrai meistriškas Tomo Righi‘io darbas – iš visų jo Katedros skulptūrų man labiausiai patinka būtent šioji skulptūra, na, ir šventasis Jonas Evangelistas – su mažyte, špygine galvute), bet ir tuo, jog didžiojo žydų pranašo rodomasis pirštas (tas, kurį jis nukreipęs į Dekalogo plokštes) yra pažeistas. Net ir nesenos restauracijos metu jo nesugebėta tinkamai operuoti. Vietoje piršto styro armatūrinės vielos gabalas. Atrodo šiurpiai. Gėda prieš lenkų turistus. Baisu pažvelgti. Jau ir pats veidas yra gana rūstus, o čia dar nei šioks, nei toks pirštas. Neįmanoma! Visą laiką galvoju – kodėl taip yra. Manyčiau, kad piršto nudžiūvimą sąlygojo kelios priežastys. Įsivaizduokime, kad taip galvojo padaryti pats autorius. Galbūt vyskupas Ignotas Masalskis nesumokėjo visų pinigų (ar dar kaip nors kitaip prasižengė) ir garbusis skulptorius truputėlį pakerštavo. Analogiškai elgiasi krosnininkai. Jie įmontuoja kokią nors ampulę su gyvsidabriu į blogų užsakovų pečius, ir šie, užkūrus ugnį, vaitoja vaiduokliškais balsais. Righi‘o darbo atveju – panašus siaubą keliantis apsektas. O gal tiesiog menininkas apsiskaičiavo. Įdėjo ne tokią armatūrą ir panašiai. Visko juk pasitaiko kūrybinio darbo procese. Gal net ne meistras buvo kaltas – gal koks nesgrabaila mokinys... Galbūt yra ir rimtesnių priežasčių. Tai galvojau būdama Katedros aikštėje vėlų penktadienio vakarą. Į šventovę pamaldoms rinkosi maldininkai. Prie varpinės būriavosi kritinės masės žygiui pasiruošę dviratininkai. Pratimus „šlifavo“ riedlentininkai. Mojuodami rankelėmis ir vėliavėlėmis prabangavo mantreles giedantys Krišnos sąmonės draugijos nariai bei jiems prijaučiantys mūsų visuomenės nariai. Turbūt žiūrėjo į juos Mozė ir galvojo: „Ech, ši kritinė masė per daug galvoja apie gyvenimiškus džiaugsmus ir žemiškus rūpesčius. Vargas dėl jų, net pirštas, kuriuo rodau į plokštes gali nudžiūti. Ot, nudžiūtų, gal kai kas ir atkreiptų dėmesį – kurlink rodau...“ Kaip galvojo, kaip tarė – taip ir atsitiko.