Vadinasi, jokios mirties nėra. Kodėl? O todėl, kad siūleliai dingsta, o rutuliukas vis dėlto lieka!

Tai pati gražiausia mintis iš gana nuobodaus Viktoro Pelevino romano Generation P. Ją ištarė pagrindinis herojus Tatarskis, prisivalgęs miškelyje augančių musmirių. Taip blaiviai ir rišliai mąstyti bei kalbėti netrukus jis jau nebegalėjo, tačiau žodis ne žvirblis. Paleistas į mišką nebesugrįžta.
Turbūt vienas geriausių musmirės žinovų – rusų šamanas Olardas Diksonas (jis taip pat – Elvilis-Laukinis Elnias) savo monumentaliame (ir labai įdomiame) veikale Musmirės misterijos yra aprašęs ne vieną su musmirių kultūra susijusią paslaptį bei faktą. Toje dalyje, kur kalbama apie praktinį musmirių naudojimą, juodu ant balto yra parašyta:
„Pakitusios sąmonės būsenos lygis ir kokybė naudojant musmirę priklauso nuo žmogaus pasirengimo tokiam pergyvenimui, jo gebėjimų pažinti mitus bei legendas, taip pat nuo atitinkamų grybų rinkimo ir konkretaus vartojimo sąlygų, kurias ir galima apibrėžti ,musmirinio kodekso‘ terminu“.

— Ką čia tas Diksonas tuo norėjo pasakyti? – paklausė nosis.

— Tą, kad musmires kaip psichodelinę priemonę gali naudoti tik apsišvietę ir tam specialiai pasitreniravę žmonės.

Ši diskusija ir mintys apie musmires kilo mums abiems (menotyrininkui bei nosiai) einant Vilniaus Trakų gatve, pro darželį Gudrutis ir žvelgiant į vitrininius jo langus. Ant palangių buvo prikrauta daugybė vaikučių pagamintų popierinių musmirių ir kitų grybų.

— Matai, šioje vaikų priežiūros bei auklėjimo įstaigoje mažamečiai nuo savo pirmųjų dienų mokomi pažinti naudinguosius grybus, – tariau nosiai.

— O man atrodo, kad atvirkščiai. Šiame darželyje bandoma įdiegti, jog visokias psichotropines medžiagas naudoja žmonės be fantazijos. Jeigu gali sukurti tokių gražių grybų – tai kurių galų tą brudą kišti į save? Vizijas galima regėti pasitelkus savo vaizduotę. Visokie menai ir nert rankdarbiai tam tik padeda.

Negalėjau pritarti savo nosiai. Visą laiką mąsčiau, kad alkoholį vartoja riboto mąstymo žmonės. Kaip ir narkotikus. Jie neatpalaiduoja. Jie tik sukuria papildomų bėdų ir rūpesčių. O menas aplink save kuria gėrį. Tereikia šiek tiek pasistengti.
Bet dėl vaikiškų dirbtinių musmirių su nosimi nusprendėme:

— Seniai tokio grožio nebuvome matę.

— Ir dar ta puiki, netgi seksuali laputaitė tarp jų, – pastebėjo nosis.

Bet tai jau kitos didaktinės diskusijos tema.