Tada mano nosis atsiskyrė nuo mano veido paviršiaus ir pasileido link ŠMC. Jos nesustabdė niekas. Nei stiprus šoninis vėjas, nei ryškūs rudeninės saulės spinduliai, nei šerkšnas. Nosis įlėkė į pastatą. Nesumokėjusi už bilietą. Kasininkė suglumo, riktelėjo: „Mokėkite!“, tačiau kvėpavimo organas pamojavo LDS nario pažymėjimu ir nulėkė aukštyn, į antrąjį aukštą.
„Kokia puiki architektūra! Nepriekaištingas Valdo Ozarinsko darbas!“ – šaukė mano nosis, apimta ekstazės. „Ir kiek pinigų čia sukišta ir nepalakstysi čia nosies tiesumu“ – atsidususi pridūrė ji. Palakiojusi tamsiais putoplastiniais koridoriais nosis nusėdo vienoje kertėje. Ten, kur monitoriuje daužė snukius ir vitrinas, putojo šampanas ir vynas, šaudė fejerverkai ir ašarinių dujų granatos, buvo šaukiama Rosija ir fašisty, policija daužė savo stiklinius skydus, lazdomis velėjo nepaklususiųjų šonus. O kambarėlio viduryje ramus, kaip belgas, plūduriavo netikras (1:1 kopija) Alioša. Švelniai ir melancholiškai žvelgė jo skulptūriškos akys...
Nosis sakė: „Man čia smagu, nes čia krauju plūsta mano giminaičiai“. (Jinai turėjo omenyje prakiurdytas – snargliais ir pūliais, kraujais ir limfomis tekančias riaušininkų nosis). Nosis dar pasakė: „Įtaigiausi yra tie artefaktai, kurie tiesiogiai atsispiria nuo gyvenimo. Gyvenimas ir menas nėra perskirti dirbtinėmis sienomis. Nei plytinėmis, nei putplastinėmis. Gerai yra buitis, dar geriau yra ekstremalūs išgyvenimai. Todėl ši Kristinos Norman video instaliacija yra sugestyvi, kaip ir pats gyvenimas“.
Dar nosis pastebėjo, kad statulose dažniausia nukenčia išsikišusios jų dalys. Rankos, kojos, lyties organai ir nosys. Dirbtinės nosys atsiskiria nuo dirbtinių paviršių ir, tarytum įgavusios sparnus, išlekia skrajoti po gražųjį pasaulį... Maniškė nosis švelniai pabučiavo Aliošos nosį ir palinkėjo jai to paties – atsikirti nuo paminklo ir apsigyventi ten, kur pati nori...