— Mieloji nosie, mes vėl galime pratęsti religinį disputą.

— Nenoriu. Jau ir taip vos nesusipykome, kai kalbėjome apie budizmą. Jeigu vėl pradėsi kalbėti – kuris Dievas (krikščioniškas ar budistinis) yra geresnis – atsiskirsiu nuo tavo veido ir lėksiu tolyn.

— Taip, tikiu, kad tu nenori kalbėti, bet religiniais klausimais reikia kalbėti. Reikia išsiaiškinti – nes jeigu tylėsime kaip vandens į burnas prisisėmę, tai nieko gero nebus.

— Tu, menotyrininke, gal ir teisus. Lekiodama senojo Vilniaus kiemais ir gatvelėmis buvau ne tyčia užsukusi į šventojo Mykolo šventorių. Toje renesansinėje bažnytėlėje atidarytas bažnytinio paveldo muziejus.

— Na ir kaip?

— Visų pirma, man keista, kad net patys katalikai muziejų įrengė bažnyčioje. Senasis Leonas Sapiega (kuris šia bažnyčią statė kaip savo giminės mauzoliejų ir yra palaidotas po didžiuoju altoriumi) dabar turbūt vartosi karste.

— Tikrai. Tuo labiau, kad šalia stovi visas vienuolyno kompleksas.

— Bet ten dabar visokios kontoros įrengtos. Turbūt todėl, kad net katalikai neturi pinigų. Juo labiau, kad įrangai šiame naujame muziejuje sukišta labai daug (turbūt tikinčiųjų suaukotų) pinigų. Nors tai ir pasiteisina – gera (sic) restauracija, prašmatni įranga ir nebloga ekspozicinė architektūra leidžia teigti, jog tai yra vienas geriausių muziejų šiandieniniame Vilniuje. Šalia energetikos ir genocido muziejų...

— O kas tau, kaip visokių lankymųsi ir vizitų specialistei, labiausiai patiko?

— Visų pirma – pati bažnyčia. Ji – neeilinė. Altoriai, antkapiai (ypač Leono Sapiegos ir jo žmonų), skliautų lipdiniai, keistas apšvietimas (renesansinių langų dėka), įdomūs piliastrai, galingas choras, atidengti sieninės tapybos fragmentai.

— O muziejinės kolekcijos aspektu?

— Nemėgstu auksų ir kitokių brangių medžiagų, todėl niekada nesižavėjau monstrancijomis, bažnytine tekstile irt kitokiais liturginiais įrankiais. Tačiau labai patiko skulptūra ir tapyba. Barokas veža.

— Kas ypač patiko?

— Ypač patiko Kristaus – Pasaulio Valdovo paveikslas lauke. Suintrigavo eksponavimo būdas – tapybos darbas pakabintas lauke, po stikliniu stogeliu. O aplink jį pastatytos labai gražios stovylos. Toliau – visai įdomūs varpai su reljefiškais papuošimais.

— Žinau – tos skulptūros yra nuo Šventosios Kotrynos fasadų. Man jos irgi patinka. Bet dar labiau (kaip ir tau, brangioji, mieloji nosie) patinka minėtas paveikslas. Jis neatsitiktinai kabo lauke. Ši kompozicija anksčiau buvo nišoje Aušros vartų išoriniame fasade. Tapyta ant ąžuolinių lentų. Ji turbūt yra to paties laikotarpio, kaip ir Aušros Vartų Mergelė. Žodžiu – toks renesansinis-barokinis miksas. O ir bizantietiškos įtakos taipogi esama (bent jau ikonografiniai tipai). Renesansinis – dėl šviesotamsos (tikras tenebroso! – tikrai įspūdingas šviesos, šešėlių žaismas, ypač paslaptingai švyti už Kristaus nugaros), idealių proporcijų ir tobulybę simbolizuojančio rutulio (jis – taip pat – Žemės ritulys – nors man primena ir gerai pripūstą futbolo kamuolį). Barokinis – kad tipažas pasirinktas grynai iš gatvės. Čia panašiai kaip kitoje Aušros vartų pusėje lig šiol kabančia Mergele. Sovietmečiu buvo paleisti gandai, jog šiam paveikslui pozavo pati Barbora Radvilaitė. Dabar aišku, kad tai gryna fikcija, turistinė atrakcija (daug tokių sukurta apie Vilnių ir kitas garsias Lietuvos bei pasaulio vietas). Tačiau visgi – Kristaus veidas man asmeniškai primena kažkurio iš Pacų giminės fizionomiją. Turint omenyje, kad šioje miesto dalyje Pacai (Steponas, Kristupas Zigmantas) yra fundavę ne vieną sakralinį pastatą, tai gal būtų ir neatsitiktinis sutapimas. Analogiška Kristaus ir Pacų veido sankloda – grynai lietuviška bulvinė nosis, tamsios akys, intelektu gal ir nespinduliuojantis, labiau kokiam kareivai, o ne Dievui būdingas charakteris. Dėl to man šis paveikslas irgi patinka (dar patinka ir stambios, plastiškos raidės apačioje – SALVATOR MUNDIS). Manau, kad nėra jokio skirtumo: ar dabartinis, ar senasis menas. Nesvarbu jo funkcija ir paskirtis – jeigu gerai veikia, tai veikia.

— Pritariu tau, menotyrininke. Pantokratoriaus nosis man irgi patiko. Esu nosis-nacionalistė, todėl tapytąją giminaitę įsimylėjau dėl jos tautinių bruožų.

— Na, matai, nosie. Ėmėm ir nesusiginčijome religijos ar bent jau religinio meno klausimais. Tai pirmas žingsnis link abipusio supratimo.

— Taip, iš tikrųjų.