Buvau pragmatiškas ir ateitį mėgstantis planuoti bei numatyti žmogus, todėl dar žalioje jaunystėje (ėjo trisdešimt pirmieji asmeninio gyvenimo metai) surašiau notaro patvirtintą testamentą, kuriame išreiškiau šeimos nariams, giminaičiams adresuotą prašymą maniškius palaikus sudeginti, pelenus išbarstyti toje vietoje, kur praėjo gražiausios vaikystės dienos.
Konkrečiai – Alytuje, ant vadinamojo Kauno kalno (nuo caro laikų jį kirto akmenimis grįstas, vėliau užasfaltuotas plentas į laikinąją sostinę).
Nuo minėtosios iškilumos atsiveria nuostabi Nemuno slėnio panorama su kitame krante žalia siena kylančiais pušynais, išsidriekusiu aerodromu, baltais nameliais apstatytu Pirmuoju Alytumi. Apačioje, tiesiog driekiasi Bakšių kaimo laukymė (deja, vis labiau niokojama siaubingos architektūros statinių), Šilelis, Medelynas, Kauno gatvės pabaiga (dar prieš kelis metus ją akcentavo ne taip seniai nugriautas raudonas buvusios pieninės kaminas).
Testamente nepaminėjau, tačiau diktuodamas jį savo teisininkui, visą laiką galvojau apie tai – kaip smagu išlikti (net kardinaliai pakitusiu pavidalu) pamėgtose vietose. Rytais stebėti tekančią saulę ir braidžioti pilkais rūkais. Vakarais klausytis mirties kilpas danguje darančių lėktuvų burzgimo, žiūrėti į melsvėjančias tolumas, auksinius debesėlius…
Buvau be galo dėkingas savo artimiesiems, kad jie išpildė paskutinę valią. Kuomet ritualinėmis paslaugomis besiverčiančios firmos darbuotojas į namus atvežė juodo akmens urną su Rygoje kremuotais pelenais, šeimynykščiai indą tučtuojau patalpino automobilio bagažinėn ir atvažiavo į dokumente pažymėtą vietą.
Buvo pilka, žvarbi, vėjuota rugsėjo vidurio diena. Giminės atidarė urną ir išbėrė pelenus pavėjui. Vakaris juos tučtuojau nubloškė rytų kryptimi.
Štai tada ir prasidėjo nemalonumai. Vėjas buvo labai apgaulingas (galbūt jį įtakojo Karibų jūros baseine tuo pačiu metu siautėjęs eilinis uraganas, pavadintas Aiku). Taip tik atrodė, kad oras juda iš vakarų. Iš tikrųjų jis cirkuliavo keistais ratais, apskritomis, vingiuotomis trajektorijomis, klastingais sūkuriais. Aš, padalintas į daugybę smulkiausių deginto kūno dalelių, su siaubu stebėjau nelogiškas, nenormalias savojo ankstesniojo apvalkalo keliones.

Maniškių pelenų vėjas nenunešė erdvėn, nesuliejo su eteriu, galų gale – neišbarstė gimtosiose pievose, vandenyse ir miškuose.
Lėkdamas neįsivaizduojamu greičiu supratau, kad esu blaškomas, nešiojamas po visą miestą. Kai kurie personaliniai segmentai pateko į centrą, buvusios geležinkelio stoties rajoną (vadinamąjį Madridą), kiti nusėdo Kurorto bulvaruose ir prie apleistos sinagogos, dar kiti šmirinėjo (tai vis ta audra kalta!) Naujojoje gatvėje, Vidzgirio, Dainavos, Putinų mikrorajonuose. Dalis pelenų pateko į Pramonės rajoną. Tie susimaišė su iš kai kurių, dar nespėjusių bankrutuoti, įmonės kaminų virstančiais dūmų ir garų kamuoliais.
Pasitraukęs į anapusinį gyvenimą neįgijau išsvajotosios ramybės. Anaiptol. Šmirinėjau, kaip koks vijurkas, tai šen, tai ten.
Bjauru buvo ir tai, kad iš žmogiškojo kūno besitransformavęs į kuo tikriausius pelenus, ir toliau trukdžiau gyventi šiapusybės gyventojams. Gimtojo Alytaus gatvėse ir aikštėse vaikščioję, važinėję žmonės krapštė maniškių pelenų pripiltas akis, burnas, ausis. Mikroskopinėmis dalelėmis lipau prie niekuo dėtų piliečių odos, plaukų, nagų.
Skersvėjai ir beprasmis lakstymas nepriminė už numidų šalies, už Atlaso kalnų, beribiame Okeane plytinčių, klasikų taip išsamiai aprašytų Palaimos salų...