Kiekvienos žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje ne vienas mūsų valstybės gyventojas pajunta savo kraujagyslėmis intensyviau pradedantį tekėti kraują. Tokio piliečio rankos savaime pradeda ieškoti kastuvo, grėblio ar šakių koto, o nosis uosti šviežios, kasamos žemės kvapą. Tuomet aiškėja, kad artėja didysis kolektyvinių sodų sezonas. Iš daugelio Lietuvos miestų ir miestelių į kelis varganus (tikrąja ta žodžio prasme – nes ten kiekvienas kvadratinis centimetras yra nulaistytas aitriu dirbančiųjų prakaitu ir iš nutrintų nuospaudų srūvančiu krauju bei pūliais) penkis arus, į savanoriškai pasirinktą katorgą rinksis likimo broliai – sodininkai.
Neaišku, ar sociologai yra paskaičiavę, kokį nuošimtį visuomenėje sudaro sodininkai. Turbūt didžiąją dalį. Į jų kategoriją reikėtų įtraukti tikruosius pirmtakus – valstiečius, ūkininkus bei kolūkiečius. Ir net tuos žmones, kurie petražoles, pomidorus, agurkus, pipirmėtes ir svogūnus augina įstiklintuose savo namų balkonuose, ant palangių. Plastmasiniuose loveliuose, dubenėliuose ar tiesiog lėkštėse. Sodininkišką visuomenės mentalitetą įrodo ir kitokios įvairios kasdienio gyvenimo apraiškos – po apelsinų ar citrinų valgymo į vazonėlius kaišiojamos šių citrusinių augalų sėklos, prie valstybinių ir privačių įstaigų uoliai auginami žalumynai. Galų gale, neretai į ridikėlių ar salotų lysves yra panašūs tradiciškai ypač kruopščiai prižiūrimi mūsų bendrapiliečių kapai. Tad, kad ir kaip banaliai skambėtų – tačiau lietuviai yra žemdirbių, tiksliau – sodininkų tauta.
Apskritai kolektyvinių sodų kilmę reikia sieti su įvairiausiomis XIX amžiaus (o gal ir ankstesnių epochų – žr. Kampanelą, Morą) socialinėmis utopijomis, jų tiesiogiai pagimdytais totalitariniais praeito amžiaus režimais, galų gale net šitoje Europos dalyje nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų pakankamai gajai išsilaikiusiu bendruomeniškumo kultu. Viename tarpukario laikų laikraštyje aprašinėdamas vykimą į Berlyno olimpiadą Justas Paleckis užfiksavo Trečiojo reicho sostinę tankiu žiedu juosusius nedidelius, kelių arų ploto vokiečių darbininkų sodus su keliais vaismedžiais ir miniatiūrinėmis stoginėmis įrankiams pasidėti. Sovietinėje sistemoje kolektyvinė sodininkystė taip pat laikyta vienu svarbesnių, efektyvesnių (šalia kolūkių) kolektyvinio žemės naudojimo būdų. Po II pasaulinio karo okupacinė valdžia pradėjo dosniai dalinti kelių šimtų kvadratinių metrų žemės lopinėlius darbininkams, tarnautojams ir pensininkams. Tokiu būdu skatintas naudingas sovietinių piliečių laisvo laiko praleidimas, kolektyvinių sodų nariai galėjo užsiauginti vaisių, uogų ir daržovių. Tikras kolektyvinės sodininkystės bumas prasidėjo Chruščiovo ir Brežnevo valdymo laikotarpiu. Iš kaimų į miestus gyventi ir dirbti masiškai plūdę žmonės bent tokiu būdu siekė išsaugoti savo ryšį su žeme. Jau ir taip pavargę darbuose, stovėjimuose eilėse laisvomis minutėmis – vakarais, savaitgaliais, atostogų metu – jie stengdavosi ištrūkti į nedideles savo valdas, miniatiūrines Edeno sodo kartotes (iš kitos pusės, kolektyviniai sodai privačios erdvės nebuvimu, kolektyvizmo dvasia bei geometriškai išskaidytais ploteliais, klaustrofobiškai suspaustos erdvės pojūčiu artimi mikrorajoniniams daugiabučiams). Ten kasdavo žemę, ravėdavo daržus, genėdavo obelis ar pjaudavo veją. Tačiau darbas, priešingai už uždraustojo vaisiaus nuskynimą nubaustiems mūsų protėviams, buvo ne bausmė, o atpildas. Grįžimas namo iš prakaitu ir iš nuospaudų plūstančiu krauju bei pūliais aplaistytos žemės jiems kaskart primindavo nemielą, tačiau būtiną išėjimą iš tėviškės ir gal net prilygo tikram išvarymui iš Rojaus.
Panaši situacija išlikusi iki mūsų dienų. Skirtumas tik tas, kad daugiau privačios erdvės ir arų ar hektarų pageidaujantys piliečiai kolektyvinius sodus iškeitė į individualias sodybas prie upių ir ežerų. Kiti priešingai – susižavėję kolektyviniuose soduose viešpataujančia ramybe bei harmonija, vietoje neapšiltintų vasarnamių pastatė dideles rezidencijas. Kelis šimtus kvadratinių metrų užimantys būstai neretai užima visą buvusių sklypų teritorijas, o jų savininkai priversti gėrėtis žydinčiomis kaimynų alyvomis bei obelimis. Mažiau pasiturintys, neretai net ir savo butus ar namus miestuose praradę asmenys savo sodininkiškas trobeles stiprina bei šiltina visomis po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis. Atsitiktiniais faneros lakštais, plokščių gabalais, lentgaliais apkalinėtos lūšnelės giminingos Rio de Ženeiro ar Nairobio priemiesčių analogams. Skirtumas tik tas, kad jas dar iki šiol pavasariais ir vasaromis uždengia tankiai susodintų svogūnų laiškai, buroklapiai ir juodųjų serbentų siluetai.
Kolektyviniai sodai yra neatskiriami Lietuvos didmiesčių ir mažesnių gyvenviečių palydovai. Vykstant į bet kurį didesnį miestą keliautojus pirmiausiai pasitinka šis neatskiriamas atributas. Pro automobilio ar autobuso langą išnyra vielinio tinklo tvoromis užtvertos teritorijos su gausiai prisodintais vaismedžiais, krūmais, atskira, daržui skirta teritorija, kurioje kartais išsiskiria didesnis bulvių laukelis, ir įvairių pavidalų nameliais, šiltnamiais ar tiesiog pašiūrėmis (tokia tipiška, nesudėtinga visiems kolektyviniams sodams būdinga struktūra). Prisimenu, kad kai vaikystėje važiuodamas į Vilnių prie sankryžos į Trakų Vokę pamatydavau abipus plento drėgnoje, miglotoje dauboje šachmatiškai išsidėsčiusius kruopščiai įdirbtos žemės lopinėlius ir, dar pavažiavus, gigantiškus kaminus bei fabrikų kompleksus, suprasdavau, kad esu sostinės prieigose. Atmintyje dar įstrigęs vienas kolektyvinis sodas netoli Prienų. Ant kalnelio išsidėstę mūrinukai ir kalkėmis baltintais kamienais šviečiančios obelys primindavo idilišką paveiksliuką.
Iš vaikystės laikų prisimenu senelių sodą. Senelis dirbo ,,Elektros tinkluose” šaltkalviu. Jo darbovietė savo darbuotojams buvo skyrusi nedidelius sklypelius šalia ir po aukštos įtampos laidais (ten kur nebuvo galima statyti jokių pastatų). Kiekvieną ėjimą į tą obelimis, vyšniomis, slyvomis ir bulvėmis apsodintą žemės gabalą laikiau tikra katorga. Vieną kartą į ten nešiausi po pažastimi pasibrukęs skaityti Tomo Sojerio nuotykius ir visą kelią nuo namų iki sodo klausiau senelės burbėjimo, kad ,,į sodą einama dirbti, o ne skaityti”.
Geriausiai būtų kolektyvinio sodo fenomeno esmę aiškintis ne vartant marksizmo klasikų vadovėlius, o tiesiog bendraujant su sodo kaimynais. Turbūt dauguma jų – kadaise buvę paprasti darbininkai, dabar – smulkūs verslininkai arba pensininkai (tokių dauguma). Be to, didžioji dalis kilę iš kaimo. Tad pseudointeligentiškas individualumo kultas jiems yra tiesiog nesuvokiamas. Geriausias pavyzdys būtų asmeninė patirtis. Dar apie 1986–uosius iš tokio Daliaus mano tėvai pirko visiškai apleistą sklypą kolektyvinių sodų bendrijoje Berželis,netoli Alytaus. Gretima įsikūrę žmonės šį žemės lopinėlį buvo pavertę elementaria atliekų laikymo ir gamtinių reikalų atlikimo aikštele. Kelis metus triukšmų (didžiausias nuopelnas teko mano kukliai asmenybei) ir tvorų pagalba su reikėjo su jais ilgai ir nuobodžiai kovoti, kol bendrumo idėją puoselėję sodininkai suprato, kad tai yra uždara teritorija, privati zona. Pats esu protinio darbo, bendravimo psichologijos išvargintas ir šiaip nervingas tipas, todėl iki šiol širdyje gerokai susinervinu, kai man nemokšiškai kasant žemę, atšipusiu pjūklu pjaunant medį iš kažkelinto sklypo pamokyti ir paauklėti atlekia (trypdamas po kojomis pasitaikiusius mamos puoselėjamus bajores, krokus, anemonus) geriausių norų kupinas kaimynas. Šioje vietoje ne pro šalį būtų pasakyti, kad aplinkiniai mus – tipišką mokytojų, menininkų ir valstybės tarnautojų šeimą – laiko tinginiais. Tokią išvadą jie padarę dėl to, kad daugiau nei pusė žemės yra apsodinta ne bulvėmis ar ropėmis, o tiesiog apsėta žole, kūdrose, vietoje tvarkingai išbetonuotų krantinių, želia ajerai, maurai ir nendrės. Kiekvieną savaitgalį (paprastai šeštadienį) atvažiavę į sodą nepuolame arti, kasti, kaupti ar akėti, o vaikštinėjam, pilnais plaučiais kvepiame tyrą užmiesčio orą, valgome ir kūrename laužus. Be to, kaimynams sunkiai suvokiama mūsų beveik pranciškoniška ar romuvietiška meilė gyvūnėliams. Su tėviškai globėjiška šypsena jie žvelgia į naivų, garsiais šūksniais reiškiamą džiaugsmą ne paveikslėlyje ar televizoriuje, o gyvai pamačius varlę, laumžirgį, žaltį ar driežą.
Su savo kaimynais labiausiai suartėjau vieną karštą (berods 2000–ųjų metų) vasarą. Po didelių ginčų ir diskusijų, tačiau didžiąja balsų persvara buvo nuspręsta kolektyviai išsikasti geraimo vandens šulinį, kuriuo galėtų naudotis beveik dešimties sklypų savininkai. Nuspręsta išsiversti pigiausiomis sąnaudomis – patiems kasti žemę, darytis betoninius rentinius, juos leisti į kasamą šachtą. Kelias savaites mano ir dar kelių vyrų rytai prasidėdavo draugiškai sijojant žvyrą, maišant skiedinį, masyviais vėzdais jį trombuojant iš profesionalaus šulininko pasiskolintuose geležiniuose rentinių gaminimo žieduose. Atmintyje įstrigo darbo monotonija – karštis, dulkės, rankas graužiančios kalkės, kakta žliaugiantis prakaitas, įkyrūs uodai ir bimbalai. Man šulinio kasti neteko – tam sutrukdė senelio raginimas nekišti nosies ten, kur nereikia ir suvokimas, kad už paties gamintus rentinius tikrai negaliu garantuoti. Kaimynams iškasus šulinį, jo viršų dar papuošė skardinis stogelis ir šalia stovintis suolelis (kibirui padėti), tačiau visų apmaudui, iškastame šulinyje vanduo buvo drumzlinas, molėtas (nepadėjo ir supilti keli druskos maišai). Tuo šulininė epopėja ir baigėsi. Svarbiausia yra tai, kad pusę vasaros vykę darbai sujungė kaimynystėje gyvenančius sodininkus, privertė juos pajusti, kad ir už tvoros gyvenantis subjektas yra gyvas, jaučiantis, mąstantis padaras, o ne koks agresyvus, artimo nelaimės tykantis padaras. Šulininė bendrystė man atnešė ir materialinės naudos. Sužinojęs, kad esu „prie meno“ toliau gyvenęs kaimynas užsakė jo giminės genealoginį medį apipavidalinti vandeniniais dažais nuspalvintu ąžuolu. Mačiau, kad skuboto, kelias valandas trukusio kūrybinio proceso rezultatai jo visiškai nepatenkino ir neįtikino, tačiau mane džiugino už piešimą gautas honoraras – keliolika litų.
Tad joks kolektyvinis sodas neįsivaizduojamas be kaimynų. Artimiausias iš mūsų kaimynų yra dešiniajame vienos balos (sklypą iš dviejų šonų supa dvi kūdros – prie vienos auga senas ąžuolas, kita apžėlusi gluosniais bei alksniai) krante įsikūręs Mėsininkas. Sovietiniais laikais jis dirbo Alytaus mėsos kombinate. Kitoje keliuko pusėje vasaromis gyveno du draugai – Juozas ir Algis. Pirmasis buvo skardininkas ir ant pilvo turėjo išvaržą, o antras dirbo suvirintoju ir nešiojo storastiklius akinius. Su Juozu susipažinome tuomet, kai jis per mūsų sklypą ėjo į mišką išsipjauti lazdyninių kuolų agurkų ar pomidorų parišimui. Algį su mumis likimas taip pat suvedė miške. Prisimenu tą apniukusį ir miglotą ankstyvos vasaros vakarą. Visa šeimyna sėdėjome prie laužo ir pasakojome būtas – nebūtas istorijas apie vaiduoklius, praeitį, žmones ir gamtą. Staiga netoliese, tankioje lapijoje išgirdome ant žemės verčiamų stiklų džeržgesį. „Tai jie – šiukšlintojai!“ – toptelėjo man ir tėvui. Griebę pirmus po rankomis pasitaikiusius pagalius šokome į mišką. Ten tapome sodininkų buityje įprasto reiškinio – aplinkos teršimo liudininkais. Tėvas šūktelėjo: „Stok!“ (dar pridėdamas rusišką keiksmažodį – mat buvo įsitikinęs, kad tik vartojant necenzūrinius žodžius galima pilnavertiškai bendrauti su proletarinio sluoksnio atstovais), tačiau tada dar nepažįstamas susigūžęs ir po pažastimi brukdamas ištuštintą maišą Algis spruko iš nusikaltimo vietos. Kitą rytą stiklus užkasiau ten, kur jie ir buvo išpilti (plati prie mūsų sodo besiribojančio miško juosta yra gausiai patręšta sodininkų paliktomis atliekomis – polietileno gabalais, buteliais, skardomis, stiklais). O Algį vėliau sutikdavome kiekvieną dieną. Nusprendėme kaimyno vis tik neauklėti – globalinės estetikos ar ekologijos problemos jam buvo sunkiai suvokiama sfera. Jis ir toliau kenkė mūsų taip puoselėjamai gamtai – surinko glosniuose anties padėtus kiaušinius, periodiškai išgaudydavo mūsų žemę iš dviejų pusių supančiose kūdrose gyvenančius karosus, surinkdavo po mūsų sklype augančiu ąžuolu išdygstančius grybus.
Kitas išskirtinis kolektyvinių sodų bruožas ir privalumas yra tai, kad čia kiekvienas gali realizuoti savo slapčiausias savo svajones. Iš tikrųjų – atrodo, kad daugelis daržoves ir vaisius augina, eikvoja savo brangų laisvą laiką – savaitgalius ir šventadienius, atostogas ir atliekamas darbo valandas – ne dėl rudenį pastangas ir išlaidas atperkančių gėrybių, bet dėl to, kad tame nedideliame žemės lopinėlyje galima daryti tai, ką nori ir niekas neįsakinėja (be abejo, išskyrus neatsiejamus gyvenimo atributus – žmoną ar uošvius ar tėvus). Antai, Mėsininkas savo energiją eikvodavo kapodamas galvas savo auginamoms mėsinėms vištoms, kastruodamas paršelius, kasdamas ir valydamas jau iškastą, bet geriamo vandens sėmimui niekaip netinkamą šulinį, skardininkas Juozas save realizuodavo racionalizuodamas agrotechnines priemones ir žemės ūkio darbų technologijas (didžiausi išradimai buvo mėšlo kratymo aparatas – nesvarbu, kad apdrabstė visus esančius keliasdešimties metrų spinduliu – ir nuo kūdros iki jo sklypo sumontuotas, deja tik vieną vasarą veikęs skardinis akvedukas), Algis virindavo visokias geležis, grybaudavo arba (naudodamasis, kad niekas nemato ir nekontroliuoja) užsidarydavo būdelę primenančiame namelyje ir be saiko vartodavo alkoholinius gėrimus.
Mūsų sode didžioji sodininkų dalis silpnybę jaučia architektūrinei saviraiškai. Ją, tiksliau – visų Lietuvos kolektyvinių sodų architektūrą – pagal formuojamąją aplinką, funkcijas ir medžiagas galima skaidyti į kelias grupes: 1) sodų namelių architektūrą; 2) šiltnamių architektūrą; 3) smulkiąją – pavėsinių, tvorų, kuolų – architektūrą.
Autonomišką grupę ar pogrupį sudarytų lysvių planavimas – viena svarbiausių kolektyvinės sodininkystės veiklos formų. Daugelis (ir turbūt ne be pagrindo) įsitikinę, kad daržovių derlingumą lemia ne tik sėjos laikas, sėkmingas augalų veislių pasirinkimas ar tręšimas, bet ir tokie, pašalinei akiai regis nereikšmingi dalykai – kaip rėžių ar ežių planinė struktūra, augalų sėjimo tvarka (galimi įvairūs variantai – juostomis, šachmatais, langeliais). (Prisimenu, kaip kažkada mama iki užkimimo ginčijosi su močiute – moterys nesutarė dėl grėbliais stumdomų lysvių, kuriose turėjo augti morkos bei svogūnai, aukščio).
Dar didesnis dėmesys kolektyviniuose soduose skiriamas namelių architektūrai. Nuo sovietinių laikų pagal tipinius projektus pastatytus būstus žmonės keitė, transformavo pagal savo materialines išgales, skonį ir dailės istorijos žinias. Vieniems labiau tiko sava, tautinė, Rumšiškėse ar tuometiniame Istorijos ir etnografijos muziejuje matyta liaudies architektūra. Tokie prie savo namų stogų prisikalė lėkius, langus ir duris išdabino pagal trafaretus išpjaustinėtomis lentomis, kaminus papuošė skardinėmis velnių ir raganų figūromis, o alpinariumus arba gėlynus – girnapusėmis. Kiti orientavosi į platesnį kontekstą. Chrestomatinis kaimyno – Mėsininko – atvejis. Per kelis dešimtmečius jo namo stilius evoliucionavo nuo Le Corbusier įdiegtų konstruktyvistinių formų iki bizantiškai venecijietiškos sakralinės bei rūmų architektūros hibrido (galbūt pokyčius lėmė visuotinė architektūrinė raida, jos vystymasis nuo asketiško funkcionalizmo iki citatomis barokiškai aplipdyto postmodernizmo).
Mūsų sodo namelis, kurį paveldėjome iš minėtojo Daliaus, atitiko nomadišką ankstesniojo šeimininko prigimtį. Jis buvo dvišlaitės palapinės formos, su jurtos ugniakurą primenančiu, amžinai rūkstančiu židiniu. Dalius dirbo „Elektros tinkluose“, todėl namo perdengimai, plati terasa ir gėlyną juosianti tvora buvo suformuoti iš darbovietės nelegaliai prisitemptų elektros stulpų. Stogą puošė ,,dramblio kaulo” spalva nudažyti drožiniai, todėl namas priminė ir rusiškuose filmuose eksploatuotą raganos (tiksliau – ,,babos jagos”) namelį – ,,izbą”.
Asmeniškai labiausiai išmanau apie šiltnamių architektūrą. Kiekvieną pavasarį pykdamas ant viso pasaulio nesėkmingai bandau užtempti persenusią, plyšinėjančią polietileno plėvelę ant nestabilios, iš sutręšusių pagalių ir plastmasinių vamzdžių padarytos (rimtesniam karkasui visuomet pritūksta laiko, medžiagų ir noro) perpjauto ritinio pavidalo konstrukcijos. Gaivus balandžio ar gegužės vėjelis vadinamąjį celofaną taršo į visus šonus, o aš jį bandau prikalti surūdijusiomis, kreivomis šleivomis vinimis. Kažkokiu stebuklingu būdu tai pavyksta padaryti (dar laukia beveik neįmanoma misija įdėti nuolat iškrentančius polietileninius langus bei duris), tačiau po kelių savaičių šiltnamis kaip koks miego norintis buivolas ar jautis (šios rūšies galvijus jis dar primena ir stipriai įlenkta nugara) bando parvirsti ant šono ir jį tenka iš visų šonų paramstyti pagaliais ir kuolais. Nekalbu jau apie tai, kad vėliau stipriai ūgtelėję pomidorai arba agurkai praduria stogą ir tarytum smalsūs Pilypai į lauką iškiša savo viršūnėles.
Nuvykęs į kitus kolektyvinius sodus kaip specialistas patyrusiu žvilgsniu vertinu šiltadaržių konstrukcines ir menines ypatybes. Pirmuoju atžvilgiu ypač įstrigo Varnėno sode (čia jau Vilniuje, Pavilnyje) pas pažįstamus matytas iš suskilusių automobilių langų sumontuotas, Romos Panteoną ar futuristinį kupolą (dar praeito amžiaus 7 dešimtmetyje panašius statydavo viena, ateities visuomenę ketinusi savo pavyzdžiu sukurti Amerikos hipių bendruomenė) primenantis įrenginys. Kaip grožinės kūrybos idealas mane labiausiai imponavo kitoje sodų bendrijoje matytas elementarus inspektas su baltais dažais užteptu karingu šūkiu: make war not love. Šį ne tik kolektyviniams sodams, bet ir bet kokiai kaimyninei egzistencijai aktualų devizą užrašė inteligentiška, su gėlių vaikų ideologija turbūt neblogai (tik atvirkštiniu būdu) susipažinusio asmens ranka. Kiek nukrypstant į šalį reikia pastebėti, kad kelis kartus paminėta analogija tarp sodininkų ir hipių nėra visiškai atsitiktinė. Abiem subkultūroms būdingi keli esminiai pasaulėžiūros aspektai – bendruomeniškumas ir augalų meilė. O tik sodininkams būdingą agresiją žmonių atžvilgiu norėtųsi paaiškinti jau minėtu smulkiaburžuaziniu nuosavybės ir privačios erdvės instinktu, karingais lietuviškais genais ir nuolatiniu susirūpinimu daržininkystės problemomis.
Prie smulkiosios architektūros objektų priskirtini ne tik kuolai, mietai, kitos atramos daržovėms, bet ir visokios dekoratyvinės (kartu atliekančias ir praktinę paskirtį) sodininkystės puošmenos. Netoli nuo mūsų sklypo stovinėjo iš betono nudrėbta ir kalkėmis kaip kokia obelis ar slyva reguliariai balinama tauriojo elnio statula. Neseniai tolimesni kaimynai iš medžio išdrožė klūpančio danieliaus stovylą ir priderino ją prie pelargonijomis puoštos bričkos – tai jau šiandieninės estetikos padarinys. Sovietmečiu ypač populiarūs buvo minėti skardiniai siluetai (viename sode teko matyti visą kadaise populiarios dainos „šoka basos raganaitės, šoka basi velniai“ įkvėptą personažų galeriją). Kaliausės, regis, egzistavo visada. Kai kur galima pamatyti trešnes bei vyšnias puolančius sparnuočius nelabai efektingai nuvejančius muliažinius – fanerinius vištvanagius arba pakaruoklius primenčiu manekenus) ir kurmių gąsdinimo aparatus (populiariausi – iš balanų drožti propeleriai, ant mietų pamauti plastikinių butelių fragmentai, lyg eolinės fleitos erdvėje sukabinti skardos kaspinai).
Vieną karštą, sausą vasarą, rugpjūčio mėnesį pyniau tvorą. Po ilgų teritorinių ginčių tarp mūsų ir į kelis kvadratinius metrus pretendavusio kaimyno nusprendėme siaurą žemės sąsmauką tarp kūdros ir miško aptverti tvora. Didelės praktinės reikšmės ji nevaidino, kadangi lygiagrečiai augo dygliuotų svarainių gyvatvorė, tačiau turėjo demonstruoti mūsų ryžtą neatiduoti nei vienos gimtosios žemės pėdos. Ilgai kankinausi ieškodamas, ruošdamas žaliavą. Gyvų, žaliuojančių medžių gailėjau, todėl vaikščiojau po mišką ieškodamas sausuolių (ne per daug supuvusių) arba tik nupjautų rąstelių. Radau kelias jaunas eglaites ir paskui vargau jas traukdamas samanynais bei brūzgynais, grioviais ir kalnais iki mūsų skiedryno. Ten mietus skutau, gremžiau atšipusiu kirveliu. Palaikiu kastuvu stenėdamas kasiau suakmenėjusią žemę. Sunkiu kūju baslius kaliau į žemę. Tvirtinau juos surinktais akmenimis. Surūdijusiais vinimis prie stulpelių kaliau horizontalias kartis. Keikiausi, kai vinys lūžinėjo, lenkinėjosi, o žalia ir minkšta karčių mediena skilinėjo. Tada laukė sunkiausia misija – pinučių surinkimas. Pirmą tvoros metrą išpyniau žaliomis, nužievintomis, iš prie gretimos kūdros gluosnio iškirstomis vytelėmis (per trumpą laiką šios nuo drėgmės pajuodo ir sutrešo). Paskui miške ant kalno radau keletą seniai sunykusių, bet dar nesupuvusių kadugių. Mėgavausi aromatingu, sakingu kaduginės medienos kvapu. Tačiau kai reikėjo tuos geležinius pagaikščius sulenkti ir įkišti tarp trijų horizontalių, įsitikinau kadugio tvirtumu bei patvarumu. Tvirti pinučiai išklaipė mano tvorą, ją teko tvirtinti aliumininiais bei geležiniais vielgaliais. Giliau miške, kirtimų teritorijoje radau šviežiai nugenėtų eglišakių krūvą. Apsalęs iš laimės ir nuo svorio, kandžiojamas uodų ir mašalų šakas vilkau dilgėlynais, lazdynynais iki savo „Didžiosios kinų sienos“. Visas tas tvoros statymo procesas visam gyvenimui įsiminė savo tiesiog ausyse zvimbiančiu monotoniškumu, begaline tyla bei ramybe (sausros išdeginta gamta buvo kaip niekada apmirusi) ir pasididžiavimo jausmu, kad aš moku pinti senovišką tvorą. Galutinis rezultatas buvo kreivai šleivai tapybiškas, tačiau pats buvau laimingas.
Sodas yra įspūdingas įvairiais metų laikais. Tikriems sodininkams iš jų atminties ir suvokimo ribų turbūt kaip trintuku yra ištrinta žiema. Juk tuos kelis sniegingus mėnesius neauga ne vaisiai, nei daržovės, pusnyse kalendami dantimis siautėja vaismedžius kiekvieną akimirką nuterioti pasiruošę baisieji kiškiai ir stirnos. Na, žiema sodininkams iki kaulų smegenų turbūt svarbi tik tuo, kad tuo metų laiku galima pasiskaityti sodininkystės ir daržininkystės vadovėlių, pasiruošti darbo įrankius, supirkinėti sėklas bei sodinukus. Dėl didelių pusnių ir vėpūtinių kiti į savo dirbamos žemės plotus turbūt net nei nosies nekiša. Kaip ir kitų, mūsų sodas žiemą atrodo plikesnis ir liūdnesnis. Nukritę lapai keistai iškreipia erdvės pojūtį – tai, kas kitados atrodė tolima ir paslaptinga, dabar regisi visai šalia. Erdvė regisi išsiplėtus, nesaugiai atvira. Kūdros būna padengtos neperskeliamu ledo sluoksniu, snaigės užklojusios žolę, takus bei lysves. Iš sniego vos kyšo krūmokšnių šakos, stagarai, rudenį palikti kuolai. Kur nors toliau vėjas blaško parištą virvagalį, į medžio kamieną daužo skardos gabalą. Ant baltutėlės žemės šmėkščioja įspausti žvėrių, dvikojų prašalaičių pėdsakai.
Dar norėčiau kelis žodžius tarti apie savo Berželio geografinę padėtį. Ji yra puiki. Sovietinių laikų valdininkai, planuotojai, architektai, urbanistai ir net paprasti kolūkių pirmininkai pasižymėjo puikiu estetiniu suvokimu ir meile gamtai. Tais laikais kolektyviniai sodai, kolūkinės gyvenvietės, fermos, tvartai ir šiaip ūkinės, pramoninės paskirties pastatai kaip grybai po lietaus dygdavo pačiose vaizdingiausiose vietose. Man pačiam įsimintiniausias atvejis yra dar 1966 metais statytas (taip liudija iš raudonų plytų silikatiniame fone kruopščiai išmūrytas užrašas) karvidžių „ansamblis“ prie Sarapiniškių kaimo. Gigantiški tvartai stūkso ant nuostabios kalvelės, o po tūlo šėrėjo ar melžėjos akimis ir kojomis nusidriekia jaukus, saulės spinduliuose miniatiūrinėmis bangelėmis raibuliuojantis ežerėlis. Turbūt tai ne vien elementarus sutapimas – sodo kaimynas Mėsininkas šiuo pavyzdžiu pasinaudojo šalia tritonų ir varlių gausiai apgyvendintos kūdros iš betoninių blokelių pasistatydamas savąją vištidę. Tad mūsų sodas yra nuostabioje vietoje. Ant Nemuno kranto (nuo upės skiria kalvotas, Haufo pasakose aprašytas ūksmingas Švarcvaldo giras primenantis pušimis, eglėmis bei skroblais apaugęs Muiželėnų miškas. Po miškus vaikščioja ne visada matomi, tačiau jaučiami šernai, šeškai, stirnos ir kiškiai. Einant link Nemuno takus užtveria kadaise tekėjusių šaltinių liekanos – smėlingoje dirvoje išgraužtos gilios griovos. Paauglystėje jas tapatinau su Arizonos ar Nevados kanjonais ir karstydamasis stačiais jų šlaitais įsivaizduodavau esąs apačių, komančių ar kitos indėnų genties atstovu. Nemune galima pamatyti net kelias, krūmokšniais apaugusias salas (visą laiką svajojau ten kaip nors patekti – vėliau nuplaukęs į vieną iš jų apstulbau nuo paukščių sumedžiotų midijų ir jų paliktų išgliaudytų kriauklelių kiekio), stačiuose šlaituose urvus rausia triukšmingi čiurliai, žvyringose pakrantėse galima aptikti begalę neįprasčiausių pavidalų bei substancijų titnagų, geležies rūdos, smiltainio ir konglomerato pavyzdžių. Kiek toliau nuo sodo šaltiniais ir kriokliukais gurgendami, aukštų kalvų remiami teka Alovėlės, Mosarties, Tverktos upeliai. Man jie nuostabesni už pačius gražiausius tikrųjų kalnų upokšnius. Dar toliau upėje stūkso caro laikų geležinkelio tilto liekanos, nuo Alytaus piliakalnio atsiveria brasta ir pakrantes apaugę seni pušynai.
Pats sodas įkurtas tarp po I pasaulinio karo metais panaikinto geležinkelio (jį mena neblogai išlikęs pylimas, tilto griuvėsiai Nemune ir akmeninis tunelis virš Mosarties upelio) ir senojo Vilniaus plento (prie neatpažįstamai rekonstruoto tilto, toje vietoje kur tarpukario laikais įvyko visą valstybę sukrėtusi cirko automobilio avarija dar išlikę akmeninio grindinio fragmentai, drevėti pakelės uosiai) Kaniūkų kaimo teritorijoje. Kaip sako pats vietovės pavadinimas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais joje gyvenę žmonės augino žirgus valdovo ir kariuomenės reikmėms. Vyresnio amžiaus alytiškių teigimu, pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais kaniūkiečiai lygiai taip pat sėkmingai vertėsi nelegaliu degtinės virimu. Pelkėtas, gluosniais bei juodalksniais apaugęs landšaftas tam tiko ypač idealiai. 8 dešimtmečio pradžioje šioje vietoje įkūrus „elektros tinklų“ir šaldytuvų gamyklos kolektyvinį sodą, pirmas naujakurių darbas buvo tų kemsynų išvalymas. Senieji sodininkai iki šiol mena baudžiaunininkiškai sunkų kelmų rovimą ir pelkių sausinimą. Ilgainiui kolektyvinis sodas susiformavo ir yra toks koks dabar – žvelgiant iš viršaus panašiai kaip Apeninų pusiasalis, primena ilgą ilgaaulį batą (mūsų sklypas būtų itališkajai Romai analogiškoje vietoje) ar gal tiksliau – sudriskusią kojinę (tiksliau išreiškiančią kolektyvizmo dvasią). Tai, kad didžioji sodininkų dalis yra ar buvo darbininkai, lemia pakankamai proletarišką aplinkos atmosferą. Žmonės čia pirmiausiai atvyksta dirbti – tai liudija bulvėmis, burokais, morkomis ir runkeliais tiesiog užrioglinti ankšti sklypeliai. O ir didžioji pastatų dalis artima proletariškai, valstietiškai prigimčiai – jie pastatyti iš pigiausių medžiagų, savomis rankomis, funkcionalūs ir dideli.
Jau minėjau, kad kolektyviniai sodai paradoksaliai prieštarauja ir pratęsia sodų archetipo – Edeno idėją. Juose sodininkai realizuoja savo norus, talentus. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jie (tarytum už uždraustojo vaisiaus paragavimą į šį pasaulį baudžiamaisiais tikslais ištremti Adomas ir Ieva) priversti kantriai dirbti žemę. Tikėkimės, kad jų pastangos bus atlygintos paaiškėjus, kad ir realusis Rojus yra didelis kolektyvinis sodas, kuriame galima ilsėtis po sunkių darbų ir auginti ar laistyti burokėlius arba konstruoti savos gamybos šiltnamius.