Menotyrininkas:

Danas Flavinas yra pats geriausias, genialiausias visų laikų Viduriniosios platumos (ar ilgumos – nesi kompetentingas geografijoje, todėl galiu ir suklysti) menininkas.
Kodėl?
Todėl, kad jis dirba su šviesa. Neonais. Galima prisiminti jo chrestomatinius, kultinius, dieviškus darbus. Untitled (to Marianne) (1970) arba Untitled 1/3 (1969). Tai tikrai genialu. Ir dieviška.
Kodėl?
Kodėl mūsų laiko juostoje?
Kodėl viduryje žiemos arba vėlyvą rudenį?
Todėl, kad čia beviltiškai tamsu. O neoninės šviesos dega tamsoje ir įpučia dalelę optimizmo.
Valio!!
Pats vaikščiojau po Vilnių šaltoką gruodžio pradžios vakarą. Įsivaizduokite – tokia situacija. Vladislovo Mikučianio projektuota Lenino aikštė. Dabar (vėl) – Lukiškių. Stalininiai žibintai (su Iljičiaus lemputėmis). Jie blausūs ir po jais sėdintis ir pasimatymo su mergina (Meilė!) laukiantis vaikinas rezignuoja. Jam liūdna, nes aplinkui tamsu. Lempos šviečia blausiai ir liūdnai. Liūdesys keri tamsoje. Tik tamsoje spindi URM‘o (buv. Ministrų Taryba) lemputės. Viename kambaryje pakabintas MKČ Pasaulio sutvėrimo epizodas. Bet jie nekelia džiugesio, nes jie toli ir ištirpsta tamsoje.

Tuo tarpu Gedimino prospektas (buv. Jurgio, Mickevičiaus ir Lenino) švyti šviesoje. Tiesa, vieną vakarą jį užgesina elektrikai. Jie taiso linijas ir prospektas trumpam paskęsta tamsoje. Tam, kad vėl užsižiebtų lempos.
Vienoje kavinėje-picerijoje (Gedimino per., nr. X) dega šviesos. Po raudonu gaubtu verda diskusijos fundamentaliais klausimais. Vaikinas pripučiama („bolonine“) striuke („kurtke“) oponuoja porelei. Mergina žiovauja. Manau, kad diskusija vyksta logikos arba gyvenimo prasmės klausimais. Kažkas pagal Žygimantą Liauksminą arba Kazimierą Narbutą. Vaikinas traukia peilį. Tiesa, valgomąjį. Tiesa, gerais tikslais – tam, kad įrodytų teiginį. Bet čia, po raudonu gaubtu, niekas nerezignuoja. Visi ramūs ir susikaupę.
Kaip mums reikėtų Dano Flavino! Savo neonais jis kuria ramybę, optimizmą, pasitikėjimą.

Nosis: Menotyrininke, tu smarkiai klysti. Nereikia mums jokių Danų Flavinų. Aš ant savęs užsiauginau raudoną spuogą. Esu nosis su spuogu. Inkštiras šviečia kaip švyturys. Jis man kelia džiaugsmą ir pasitikėjimą. Kiekvienas mes galime būti Danu Flavinu ir kurti savuosius ramybės neonus.