Jautė, kad ant kūno jam prilipęs vantos lapas.
,,Beržas? Drebulė?” – dar spėliojo.
Bet kas iš tų spėlionių, jeigu lapas nuo kūno neatlipo. Glaustėsi prie pilvo, krūtinės, nugaros odos ir, atrodė, niekada neišdžius. Drėgnas vantos lapas. Kazimieras apmirė tarytum druskos stulpas. Suspurdėjo.
Lapas tabalavo ant odos, bet neatlipo.
Lyg pleistras.
Pribėgęs prie skruzdėlyno Kazimieras pagriebė saują stambių, rudų vabzdžių (,,Nariuotakojai? Bestuburiai?” – dar paspėliojo) ir užsibėrė ant savęs.
Galvojo, kad miško sanitarai vantlapį nuneš lyg pūvantį parazitą.
Bet tai nebuvo vantlapis! Tai buvo gyslotis. Ir net ne vienas, o visa grupė. Gysločiai plūdo lyg inkštirai. Klaidą supratęs vyras pradėjo pjaustyti savo kūną ilgais pjūviais. Žaizdas lipdė akimirksniu dygstančiomis vaistažolėmis. Tik sunku buvo prasibrauti iki natūralaus, tikrojo paviršiaus. Iš šono žvelgiant atrodė kaip tikras herbariumas.
Būtent taip galvojo gamtininkė B., pastačiusi gyslotžmogį savo laboratorijos kampe.
Reguliarių bandymų metu iš kolbelių ir menzūrėlių sunkdavosi lipnus, saldus skystis. Kazimiero lapai aplipo tirštu sirupu lyg rožių žiedlapių uogienė.
Sulindo į skardinę talpyklę, bet ten buvo likusių smulkių cukraus gabalėlių, todėl susicukravo.
B. įsimylėjo Kazimierą, tačiau iš indo buvo jį sunku ir ištraukti. Susicementavo į vientisą, monolitinį gabalą. Neteko girdėti apie laimingas vestuves, santuoką, iki mirties sėkmingai nugyventą gyvenimą.