Mano profesija yra ir šioje skubos bei paviršutiniškumo epochoje netgi nepopuliari, tačiau badu mirti netenka. Priešingai – už užsidirbtus pinigus galima, kaip sako žmonės, ir sviesto ant duonos užsitepti.
Mūsiškėje geografinėje platumoje maniškis amatas ypač reikalingu tampa vieną kartą per metus – trumpu vadinamosios ,,bobų vasaros” periodu. Čionykščiai vorai sukyla kasmetiniam, reguliariam tuoktuvių ritualui (bent aš taip manau – nesu šios priežasties aiškinimo specialistas, norintiems daugiau sužinoti rekomenduočiau kreiptis į mokslininkus).
Rudenėjančius miškus ir laukus, visada žaliuojančias pušis, prieš žiemą bei derliaus nuėmimą pražūstančius javus apraizgo miriadai įvairiaformių voratinklių. Ypač nuostabus vaizdas būna ankstyvais rytmečiais – lygumas ar tarpukalnes užpildo tirštos miglos ir rūkai, pro juos besiskverbiantys blankūs išdidėjusios saulės spinduliai apšviečia daugybę didesnių ir mažesnių, pagal nežinomus voriškos logikos reikalavimus supintų tinklų su juos nusagsčiusiais deimantiniais rasos lašeliais.
Įdienojus voratinkliams paprastai kyla rimtas pavojus – juos pradeda ardyti, draskyti ūmai kylantys rudenėjančio meto vėjai, pievose besiganantys arkliai ar mūkiančios karvės, po miškus šmirinėjantys, gėrybių beieškantys neatsakingi grybautojai ar uogautojai. Dėl jų kaltės pasaulyje kasmet sunaikinama milijonai vorų tinklų. Tokiu būdu gamtos bičiuliai, natūralaus grožio vertintojai praranda galimybę susipažinti su unikaliomis, trapiomis, nepakartojamomis konstrukcijomis.
Štai tada, voratinklių (arba, kaip gražiai poemoje Jaunoji Lietuva išsireiškė Maironis - ,,oratinklių”) niokojimo periodu, prasideda tikroji mano tarnyba. Vaikštau po miškus ir pievas kaip koks gydytojas ar sanitaras, ieškau sužalotų struktūrų. Aptikęs remontuoju, restauruoju, konservuoju. Tam pasitelkiu ne tik klijus ar nuosavas seiles, bet ir permatomus siūlus bei varveklines adatėles (,,bobiškai” dienai įšilus jos išgaruoja kaip voratinklius apkibusi rasa).

 

Šis darbas man patinka. Labai malonu būti įvertinti pačių vorų ar paprastų miško svečių. Tikru įvertinimu laikau išsakytas mintis tų, kuriems voratinklių pynimas ir audimas duotas pačios prigimties. Ypač gerai prisimenu vieną atvejį, kuomet vorė-kryžiuotė, vardu Arachnė, pamačiusi mano restauracinio darbo rezultatą, tarė: ,,Dievaži, beveik kaip aš ir Atėnė, o gal net geriau”.
Analogiška, žinoma, kiek kitokio profilio, veikla užsiimu ištisus metus. Kitais mėnesiais taisau apgriautus skruzdėlynus ir bebrų užtvankas, remontuoju lietaus, piktavališkos veiklos sugadintus kregždžių namelius. Atstatinėju užvirtusias kurmių landas, sliekų takelius. Valau dumblinius šernų migius, lyginu ir raviu užžėlusius stirnų kelius. Moku išpinti, perpinti audrų, katinų, lapių sutaršytus mažiausių paukštelių lizdelius, atkuriu netgi negrabias kovarnių ,,dėliones”.
Visgi voratinklių restauravimas man yra pats maloniausias. Dirbu, kaip sako žmonės, ,,iš dūšios” ir be to negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo.